ŠVENTOSIOS SESUO FAUSTINA KOVALSKA

(1905-1938)

Visame pasaulyje žinoma, iškilių Bažnyčios mistikų būriui priskiriama Dievo gailestingumo apaštalė šv. sesuo Faustina Kovalska (Faustyna Kowalska) gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Lodzės vaivadijos Glogoveco kaime (Lenkijoje). Neturtingoje valstiečių katalikų šeimoje ji buvo trečias vaikas iš dešimties. Šventojo krikšto metu Vartos Svinicų (Świnice Warckie) parapijos bažnyčioje jai suteiktas Helenos vardas. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, meilė maldai, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms. 

Nors mokyklą ji lankė tik ne visai trejus metus, savo paliktame dienoraštyje ji nepaprastai aiškia kalba, be jokių dviprasmybių, paprastai ir tiksliai aprašo viską, ką norėjo pasakyti. 

Tame „Dienoraštyje“ ji rašo apie savo vaikystės išgyvenimus:

„…malonę vienuolės gyvenimo pašaukimui jaučiau nuo septynerių metų. Septintaisiais gyvenimo metais pirmą kartą sieloje išgirdau Dievo balsą, tai yra kvietimą gyventi tobulesnį gyvenimą, bet ne visuomet buvau klusni malonės balsui. Nesutikau nieko, kas galėtų šiuos dalykus man išaiškinti“ (Dien., 7).

Būdama šešiolikos ji paliko tėvų namus ir apsigyveno Aleksandrove prie Lodzės, o paskui Lodzėje, kad dirbdama tarnaite užsidirbtų pragyvenimui ir padėtų tėvams. Tuo metu joje palengva brendo troškimas stoti į vienuolyną. Kadangi tėvai nepritarė tokiam jos sprendimui, Helena šį Dievo kvietimą stengėsi nuslopinti savyje. 

Po daugelio metų ji apie tai rašo savo „Dienoraštyje“:

„Kartą su viena iš savo seserų buvau vakarėlyje. Kai visi labiausiai linksminosi, mano siela išgyveno vidines kančias. Tą akimirką, kai pradėjau šokti, staiga šalia išvydau Jėzų. Kenčiantį, išvilktą iš drabužių Jėzų, visą žaizdotą, ir Jis man ištarė tokius žodžius: Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nuvilsi? Tą akimirką nutilo graži muzika, dingo iš mano akių draugija, kurioje buvau, liko Jėzus ir aš. Atsisėdau šalia savo brangiosios sesers, pridengdama tai, kas įvyko mano sieloje, galvos skausmu. Netrukus slapčia palikau draugiją ir seserį, nuskubėjau į Šv. Stanislavo Kostkos (Stanisław Kostka) katedrą.

Jau pradėjo temti, katedroje buvo mažai žmonių; nekreipdama dėmesio į tai, kas vyksta aplink, puoliau prieš Švenčiausiąjį Sakramentą kryžiumi ir prašiau Viešpaties, kad leistų suprasti, ką turėčiau daryti toliau. Tuomet išgirdau šiuos žodžius: Tuoj pat važiuok į Varšuvą, ten įstosi į vienuolyną. Baigusi maldą, pakilau ir grįžau namo, sutvarkiau būtiniausius dalykus. Kaip galėjau, pasipasakojau seseriai apie tai, kas įvyko mano sieloje, liepiau atsisveikinti su tėvais ir viena suknele, nieko neturėdama, atvykau į Varšuvą“ (Dien., 9-10).

Sau vietos ji ieškojo daugelyje Varšuvos vienuolynų, bet jos niekur nepriėmė. Ir tik 1925 m. rugpjūčio 1 d. Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje, Žytnia g., ji peržengė klauzūros slenkstį. Tam, kad išpildytų keliamas sąlygas, ji privalėjo užsidirbti asmeninį kraitį tarnaudama daugiavaikėje šeimoje Varšuvos priemiestyje. 

Apie savo išgyvenimus, kuriuos patyrė įstojusi į vienuolyną, vėliau ji „Dienoraštyje“ rašė: „Man atrodė, kad įžengiau į dangišką gyvenimą. Iš širdies veržėsi vien padėkos malda“ (Dien., 17).

Vienuolyne jai suteiktas sesers Marijos Faustinos vardas. Po noviciato Krokuvoje arkivyskupo Stanislav Rospondo4 (Stanisław Rospond) akivaizdoje ji davė savo pirmuosius įžadus, o po penkerių metų – amžinuosius: skaistumo, neturto ir klusnumo. Vėliau darbavosi keliuose vienuolyno namuose, ilgiausiai – Krokuvoje, Vilniuje ir Plocke. Dirbo virėja, daržininke, durininke. Sesers Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo jos mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo susikaupusi ir tyli, bet sykiu – paprasta, linksma, kupina geranoriškos ir nesavanaudiškos meilės savo artimui. 

Sesuo Faustina savo didelių kančių kupiną gyvenimą paaukojo nusidėj-ėliams, kad būtų išgelbėtos jų sielos. Griežtas gyvenimo būdas ir alinantys pasninkai, kuriuos Faustina skyrė sau dar prieš įstodama į vienuolyną, taip išsekino jos organizmą, kad dar postulantę ją reikėjo siųsti gydytis.

Po pirmųjų noviciato metų ją ištiko neįtikėtinai skaudžios mistinės patirtys, vadinamosios tamsiosios naktys, o vėliau – dvasinės ir moralinės kančios, susijusios su pavedimo, kurį gavo iš Viešpaties Jėzaus, vykdymu. Paskutiniais gyvenimo metais sustiprėjo organizmo negalios: išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinimo traktą. Dėl to jai teko du kartus po keletą mėnesių gydytis ligoninėje.

Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, mirė Krokuvos Lagevnikose 1938 m. spalio 5 d., visų laikoma šventąja, sulaukusi vos 33 metų, iš kurių 13 praleido vienuolyne (Iš šv. sesers Faustinos „Dienoraščio“ prierašų).

Sesuo Faustyna Kowalska buvo paskelbta šventąja 2000 m. balandžio 30 d. Vatikane.




Visas knygos "Jėzau, pasitikiu Tavimi. Meilė ir gailestingumas" (nemokama e. knyga)
www.faustyna.eu

RETURN