10
Titulinis puslapis

„Esi mano gailestingumo sekretorė,
išrinkau tave šioms pareigoms šiame ir būsimajame gyvenime.
Taip noriu, nepaisant visų sunkumų, su kuriais susidursi;
žinok, kad mano norai nepasikeis“ (Dien., 1605).


ŠVENTOSIOS SESERS FAUSTINOS KOVALSKOS
BIOGRAFIJA (1905−1938)


Glogoveco kaimas – sesers Faustinos gimtinė

Sesuo Faustina su savo šeima (1935)


Visame pasaulyje žinoma, iškilių Bažnyčios mistikų būriui priskiriama Dievo gailestingumo apaštalė šv. sesuo Faustina Kovalska gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Lodzės vaivadijos Glogoveco kaime (Lenkijoje). Neturtingoje valstiečių katalikų šeimoje ji buvo trečias vaikas iš dešimties. Šventojo krikšto metu Vartos Svinicų (Świnice Warckie) parapijos bažnyčioje jai suteiktas Helenos vardas. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, meilė maldai, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms. Nors mokyklą ji lankė tik ne visai trejus metus, savo paliktame dienoraštyje ji nepaprastai aiškia kalba, be jokių dviprasmybių, paprastai ir tiksliai aprašo viską, ką norėjo pasakyti.

Tame „Dienoraštyje“ ji rašo apie savo vaikystės išgyvenimus:

„…malonę vienuolės gyvenimo pašaukimui jaučiau nuo septynerių metų. Septintaisiais gyvenimo metais pirmą kartą sieloje išgirdau Dievo balsą, tai yra kvietimą gyventi tobulesnį gyvenimą, bet ne visuomet buvau klusni malonės balsui. Nesutikau nieko, kas galėtų šiuos dalykus man išaiškinti“.

Būdama šešiolikos ji paliko tėvų namus ir apsigyveno Aleksandrove prie Lodzės, o paskui Lodzėje, kad dirbdama tarnaite užsidirbtų pragyvenimui ir padėtų tėvams. Tuo metu joje palengva brendo troškimas stoti į vienuolyną. Kadangi tėvai nepritarė tokiam jos sprendimui, Helena šį Dievo kvietimą stengėsi nuslopinti savyje.

Po daugelio metų ji apie tai rašo savo „Dienoraštyje“:

„Kartą su viena iš savo seserų buvau vakarėlyje. Kai visi labiausiai linksminosi, mano siela išgyveno vidines kančias. Tą akimirką, kai pradėjau šokti, staiga šalia išvydau Jėzų. Kenčiantį, išvilktą iš drabužių Jėzų, visą žaizdotą, ir Jis man ištarė tokius žodžius: Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nuvilsi? Tą akimirką nutilo graži muzika, dingo iš mano akių draugija, kurioje buvau, liko Jėzus ir aš. Atsisėdau šalia savo brangiosios sesers, pridengdama tai, kas įvyko mano sieloje, galvos skausmu. Netrukus slapčia palikau draugiją ir seserį, nuskubėjau į Šv. Stanislavo Kostkos (Stanisław Kostka) katedrą.
Jau pradėjo temti, katedroje buvo mažai žmonių; nekreipdama dėmesio į tai, kas vyksta aplink, puoliau prieš Švenčiausiąjį Sakramentą kryžiumi ir prašiau Viešpaties, kad leistų suprasti, ką turėčiau daryti toliau. Tuomet išgirdau šiuos žodžius: Tuoj pat važiuok į Varšuvą, ten įstosi į vienuolyną. Baigusi maldą, pakilau ir grįžau namo, sutvarkiau būtiniausius dalykus. Kaip galėjau, pasipasakojau seseriai apie tai, kas įvyko mano sieloje, liepiau atsisveikinti su tėvais ir viena suknele, nieko neturėdama, atvykau į Varšuvą“ (Dien., 9–10).

Sau vietos ji ieškojo daugelyje Varšuvos vienuolynų, bet jos niekur nepriėmė. Ir tik 1925 m. rugpjūčio 1 d. Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje, Žytnia g., ji peržengė klauzūros slenkstį. Tam, kad išpildytų keliamas sąlygas, ji privalėjo užsidirbti asmeninį kraitį tarnaudama daugiavaikėje šeimoje Varšuvos priemiestyje.

Apie savo išgyvenimus, kuriuos patyrė įstojusi į vienuolyną, vėliau ji „Dienoraštyje“ rašė:

„Man atrodė, kad įžengiau į dangišką gyvenimą. Iš širdies veržėsi vien padėkos malda“ (Dien., 17).


Venecijos parkas Lodzėje, pokylio vieta Šv. Stanislavo Kostkos katedra Lodzėje


Šventojo Stanislavo Kostkos katedros vidus Šventovė,
kurioje Viešpats Jėzus pakvietė seserį Faustiną vienuoliškam gyvenimui


Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregacijos generaliniai namai,
Varšuva, Žytnia g. 3/9. Čia sesuo Faustina buvo priimta į vienuolyno bendruomenę


Vienuolyne jai suteiktas sesers Marijos Faustinos vardas. Po noviciato Krokuvoje arkivyskupo St. Rospondo akivaizdoje ji davė savo pirmuosius įžadus, o po penkerių metų – amžinuosius: skaistumo, neturto ir klusnumo. Vėliau darbavosi keliuose vienuolyno namuose, ilgiausiai – Krokuvoje, Vilniuje ir Plocke. Dirbo virėja, daržininke, durininke. Sesers Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo jos mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo susikaupusi ir tyli, bet sykiu – paprasta, linksma, kupina geranoriškos ir nesavanaudiškos meilės savo artimui. Griežtas gyvenimo būdas ir alinantys pasninkai, kuriuos Faustina skyrė sau dar prieš įstodama į vienuolyną, taip išsekino jos organizmą, kad dar postulantę ją reikėjo siųsti gydytis.

Po pirmųjų noviciato metų ją ištiko neįtikėtinai skaudžios mistinės patirtys, vadinamosios tamsiosios naktys, o vėliau – dvasinės ir moralinės kančios, susijusios su pavedimo, kurį gavo iš Viešpaties Jėzaus, vykdymu. Sesuo Faustina savo didelių kančių kupiną gyvenimą paaukojo nusidėjėliams, kad būtų išgelbėtos jų sielos.

Paskutiniais gyvenimo metais sustiprėjo organizmo negalios: išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinimo traktą. Dėl to jai teko du kartus po keletą mėnesių gydytis ligoninėje.

Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, mirė Krokuvos Lagevnikose 1938 m. spalio 5 d., visų laikoma šventąja, sulaukusi vos 33 metų, iš kurių 13 praleido vienuolyne (Iš šv. sesers Faustinos „Dienoraščio“ prierašų).


Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolijos namai, Plockas (Lenkija), Stary Rynek a. 4/18,
kuriame Viešpats Jėzus apsireiškė seseriai Faustinai ir nurodė jai nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą
bei įsteigti Dievo Gailestingumo šventę.


Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregacijos namai, Vilnius, Grybo g. 29,
kuriuose 1933–1936 metais gyveno sesuo Faustina.
Čia jai Viešpats Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo vainikėlį.


Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijos vienuolynas, Krokuvos Lagevnikos (Lenkija),
Siostry Faustyny g. 3, kur yra sarkofagas su šv. sesers Faustinos palaikais.
Čia Viešpats Jėzus apreiškė savo norą, kad būtų šlovinama Jo mirties valanda – Gailestingumo valanda.


Šventosios Faustinos rankraščio fragmentas




REUTERS, Fotografas VINCENZO PINTO


VATIKANAS, 2000 m. balandžio 30 d. Popiežius Jonas Paulius II paskelbė Dievo Gailestingumo apaštalę – seserį Faustiną Kovalską šventąją. Kanonizacijos iškilmės vyko antrąjį Velykų sekmadienį, kuris Popiežiaus buvo paskelbtas Dievo Gailestingumo švente visoje Bažnyčioje.


 

MANO PRISIMINIMAI APIE A. A. SESERĮ FAUSTINĄ
Kun. Mykolas Sopočka – šventosios sesers Faustinos nuodėmklausys ir dvasios tėvas


„Seserį Faustiną pažinau vasarą (1933-ųjų liepą arba rugpjūtį), kai ji, Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijoje Vilniuje (Senatorska g. 25), kur tuo metu buvau paprastas nuodėmklausys, atėjo išpažinties. Ji atkreipė mano dėmesį savo nepaprastai subtilia sąžine ir išskirtiniu susivienijimu su Dievu.
Artimiau susipažinęs su seserim Faustina supratau, kad joje veikia paslėptos Šventosios Dvasios dovanos, bet tam tikromis, gana dažnomis akimirkomis, jos pasireiškia akivaizdžiai, suteikdamos intuicijos, kuri apimdavo jos dvasią, sužadindavo meilės protrūkius, iškilius didingus pasišventimo ir savęs išsižadėjimo aktus. Ypač dažnai pasireikšdavo gebėjimų, proto ir išminties dovanų veikimas, per kuriuos Sesuo Faustina aiškiai matė žemiškujų dalykų menkystę ir kančios bei pažeminimų svarbą – pažindavo Dievo privalumus, o ypač Jo nesibaigiantį Gailestingumą.
Kartais ji įsižiūrėdavo į nepasiekiamą, laimę teikiančią šviesą; tam tikrą laiką jos žvilgsnis skęsdavo toje neapsakomą laimę teikiančioje šviesoje, iš kurios iškildavo einančio Kristaus paveikslas: dešiniąja ranka Jis laimino pasaulį, o kairiąją kėlė suėmęs savo apsiaustą prie širdies; iš po pakelto apsiausto tryško du spinduliai – baltas ir raudonas. Tokius ir kitokius pojūčių ir proto regėjimus Sesuo Faustina turėjo jau keletą metų ir girdėjo antgamtinius žodžius, kuriuos suvokė klausos pojūčiu, vaizduote ir protu.
Abejodamas, kad tai gali būti sesers Faustinos iliuzijos, haliucinacijos ar klaidingi įsivaizdavimai, kreipiausi į Motinėlę Ireną, kad man papasakotų, kas tokia yra sesuo Faustina, kokia Kongregacijos, Seserų ir Vyresniųjų nuomonė apie ją, ir prašiau patikrinti jos psichinę ir fizinę sveikatą. Gavęs ją labai gerai visais klausimais vertinantį atsakymą, dar kurį laiką vis dėlto nutariau palaukti, nes iki galo netikėjau, svarsčiau, meldžiausi ir tyrinėjau, taip pat tariausi su labai šviesiais kunigais, ką daryti, neatskleisdamas apie ką konkrečiai kalbama. O juk kalbama buvo apie tariamai tvirtų Viešpaties Jėzaus reikalavimų įgyvendinimą, reikalavimų nutapyti sesers Faustinos regimą paveikslą bei pirmąjį sekmadienį po Velykų įsteigti Dievo Gailestingumo šventę.

Greičiau smalsumo, koks tas paveikslas bus, nei tikėjimo sesers Faustinos regėjimų tikrumu vedamas, nutariau pradėti organizuoti paveikslo tapymą. Pakalbėjau su tame pačiame kaip ir aš name gyvenančiu dailininku Eugeniušu Kazimirovskiu, ir jis už tam tikrą sumą sutiko nutapyti paveikslą.
(…) Darbas vyko kelis mėnesius ir galiausiai 1934 m. birželį ar liepą paveikslas buvo nutapytas. Sesuo Faustina skundėsi, kad paveikslas nėra toks gražus, kokį ji regi, bet Viešpats Jėzus ją nuramino ir pasakė, kad pakankamai geras yra toks, koks yra, ir pridūrė: „Duodu žmonėms indą, su kuriuo jie turės ateiti pas mane malonių. Tas indas yra šis paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi“.

(…) Sesers Faustinos regėjimų pasekmės jos dvasiai, kaip ir kitų žmonių sieloms, pranoko bet kokius lūkesčius. Jeigu iš pradžių sesuo Faustina šiek tiek buvo sutrikusi, abejojo, ar įmanoma įgyvendinti nurodymus ir vengė jų, pamažu nurimo ir pasiekė visiško saugumo, tikrumo ir gilaus vidinio džiaugsmo būseną: ji tapo vis labiau nuolaidi ir klusni, vis labiau susivienijusi su Dievu ir kantri, besąlygiškai visur ir visada paklūstanti Jo valiai.

(…) Gana tiksliai ji numatė sunkumus ir netgi persekiojimus, kuriuos turėsiu patirti skleisdamas Dievo Gailestingumo kultą ir stengdamasis, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų paskelbtas to paties pavadinimo švente (tai buvo kur kas lengviau pakelti žinant iš anksto, kad šiuo klausimu nuo pat pradžių tokia buvo Dievo valia). Rugsėjo 26-oji, ji numatė savo mirtį, pasakė man, kad mirs po dešimties dienų, ir mirė spalio 5 dieną. Dėl laiko stokos negalėjau atvykti į jos laidotuves“.

Balstogė (Lenkija), 1948-01-27



Marcinas Eugeniušas Kazimirovskis, Augusto ir Marijos iš Kossakovskių sūnus, gimė 1873 m. Vygnankoje, Podolėje, mirė 1939 m. Balstogėje. 1892–1897 metais studijavo Krokuvos aukštojoje dailės mokykloje pas F. Cynką, I. Jablonskį ir V. Luščakevičių bei T. Aksentovičiaus ir L. Vyčulkovskio dirbtuvėse. Nuo 1987 m. taip pat mokėsi Miunchene pas A. Ažbę ir J. C. Heiterlichą bei Paryžiuje pas Bailį, 1898-99 metais Krokuvos aukštojoje dailės mokykloje, Vyčulkovskio dirbtuvėse. Nuo 1915 m. buvo ilgametis Vilniaus mokytojų seminarijos dėstytojas ir Didžiojo bei Lenkų teatrų dekoratorius. Nutapė daugelį portretų ir religinių paveikslų. 1934 m. kun. Sopočkos pavedimu nutapė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą pagal s. Faustinos nurodymus.

 

 

<< Turinis

 

Į viršų

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka