10
Titulinis puslapis

„Nutapyk paveikslą pagal piešinį,
kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (Dien., 47)

„Daugelį dalykų tau nurodysiu tiesiogiai pats,
o galimybę įvykdyti atidėsiu ir padarysiu priklausomą nuo kitų
(…) žinok, dukra mano, kad ši auka truks iki pat mirties“ (Dien., 923).

 

PIRMASIS GAILESTINGOJO JĖZAUS PAVEIKSLO ISTORIJA


ZD

Namas, kuriame buvo tapomas pirmas Gailestingojo Jėzaus paveikslas.
Tolumoje – bažnyčia, sovietų valdžios paversta kalėjimu (veikusiu iki 2008 m.).


1934 m. pradžioje kun. Mykolas Sopočka pavedė nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą Vilniaus tapytojui prof. Eugeniušui Kazimirovskiui. Sesuo Faustina visą tą laiką, kol buvo tapomas paveikslas, gyveno Vilniuje ir ateidavo į tapytojo dirbtuves papasakoti jai perduotų detalių, kaip turėtų paveikslas atrodyti. Kunigas Sopočka pats asmeniškai rūpinosi, kad paveikslas būtų tapomas tiksliai pagal sesers nurodymus. Drobę, ant kurios turėjo būti nutapytas paveikslas, jis pritaikė prie anksčiau jam vienos parapijietės padovanotų rėmų. Paveikslas buvo tapomas apie pusę metų ir, kai jau buvo baigtas, kun. Sopočka, norėdamas pats sužinoti, kaip turėtų atrodyti užrašas ant paveikslo, paprašė seserį Faustiną, kad ji paklaustų Viešpaties Jėzaus:

„Kartą nuodėmklausys manęs paklausė, kur turi būti šis užrašas, nes visa tai šiame paveiksle netelpa. Atsakiau, kad pasimelsiu ir kitą savaitę atsakysiu. Kai nuėjau nuo klausyklos – eidama pro Švenčiausiąjį Sakramentą – gavau vidinį suvokimą, koks turi būti šis užrašas. Jėzus man priminė, ką sakė pirmą kartą, tai yra kad šie trys žodžiai turi būti matomi. Šie žodžiai yra tokie:JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI“ (Dien., 327).

Padiktuotą užrašą, esminį šio paveikslo elementą, kun. Sopočka iškalė papildomoje plokštelėje, kurią pritvirtino prie rėmo po paveikslu. Vėliau, laikydamasis aiškaus per seserį Faustiną perduoto Viešpaties Jėzaus reikalavimo, kun. Sopočka pradėjo rūpintis, kad paveikslas būtų pakabintas Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje, kur jis pats ėjo rektoriaus pareigas. Ir taip 1937 m. balandžio 4 d., sutikus Vilniaus metropolitui arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskui, ekspertų teigiamai įvertintas, Gailestingojo Išganytojo paveikslas buvo pakabintas šalia pagrindinio altoriaus Šv. Mykolo bažnyčioje, kur tikintieji ištikimai ir deramai jį šlovino ir garbino apie vienuolika metų.

1941 m. gegužės 27 d. metropolito įsakymu sudaryta ekspertų komisija, kurią sudarė meno istorijos profesorius M. Morelovskis, dogmatikos profesorius kun. dr. L. Puchaty ir restauratorius kun. dr. P. Sledzevskis, konstatavo, kad „Paveikslas yra tikras meno kūrinys ir vertingas šiuolaikinės religinės dailės objektas“.


Paveikslas Šventojo Mykolo bažnyčioje (1937–1948 m.)


1948 m., kai komunistų valdžia uždarė Šv. Mykolo bažnyčią, paveikslas (be rėmo, prie kurio buvo pritvirtintas užrašas) paslapčiomis nelegaliai buvo nupirktas iš lietuvio, šventovės inventorių išgabenančio darbininko. Dvi Dievo gailestingumo garbintojos (lenkė ir lietuvė), puikiai suprasdamos, kas joms gresia, jeigu sužinotų sovietų valdžia, išnešė iš bažnyčios
į tūtą suvyniotą paveikslą ir paslėpė jį palėpėje, kad galėtų išlaukti tam tikrą, pavojingiausią laiką. Paskui jos perdavė paveikslą Šv. Dvasios bažnyčiai, kur buvo deponuotas ir visas kitas likviduotos bažnyčios kilnojamasis turtas. Šv. Dvasios bažnyčios klebonas kun. Janas Ellertas nebuvo suinteresuotas nei saugoti, nei eksponuoti paveikslą – paslėpė jį bažnyčios užnugaryje esančiame archyve.

Ir tik 1956 m. kun. Sopočkos bičiulis, iš sovietinio lagerio po kelerių kalėjimo metų į Vilnių sugrįžęs Juzefas Grasevičius (Józef Grasewicz), nutarė surasti paveikslą. Prieš tai jis susisiekė su kun. Sopočka, labai išgyvenusiu, kad iki to laiko jam niekaip nepavyko ką nors sužinoti apie Gailestingojo Jėzaus paveikslo likimą. Kunigas Grasevičius gavo leidimą sugrįžti į dvasiškojo ganytojo darbą Naujojoje Rūdoje. Prieš išvykdamas iš Vilniaus, paprašė Šv. Dvasios bažnyčios kleboną atiduoti paveikslą jo parapijai. Klebonas mielai sutiko. Kun. Grasevičius atsivežė paveikslą į Naująją Rūdą ir pakabino jį bažnyčioje.

Tuo tarpu kun. Sopočka svarstė galimybę išgabenti paveikslą į Lenkiją, bet, sužinojęs, kad tai gali būti pavojinga, savo ketinimų atsisakė. Nors daug visokių administravimo permainų būta Naujosios Rūdos bažnyčioje, paveikslas joje kabojo apie trisdešimtį metų.


Paveikslas Naujosios Rūdos (dabar Baltarusija) bažnyčioje (1956-1986 m.)



1970 m. Naujosios Rūdos vietos komunistų valdžia nutarė bažnyčią paversti sandėliu. Visas bažnyčios inventorius buvo pervežtas į kitą parapiją. Aukštai kabantis paveikslas, dėl iš pirmo žvilgsnio banalios priežasties (neturėta pakankamai ilgų kopėčių), liko apleistoje bažnyčioje.
Dėl tokios padėties sunerimęs, bet būdamas Lenkijoje, kunigas Sopočka nieko negalėjo padaryti. Kunigas Grasevičius Sopočkos prašymo – perkelti paveikslą į kitą, saugią vietą – irgi negalėjo įvykdyti. Jis pats turėjo palikti parapiją, o nė vienas Baltarusijoje dirbantis kunigas paveikslo priimti neišdrįso. Gailestingojo Jėzaus paveikslas ilgiems metams liko apleistoje medinėje bažnyčioje ir tik Dievo apvaizdos dėka jis ištvėrė visus pavojingus komunizmo laikus.

Rūpestis dėl paveikslo likimo neapleido kunigo Sopočkos iki pat mirties. Jis daugybę kartų siuntė pasitikėjimo kupinus prašymus, kad paveikslas būtų pervežtas į Vilnių. Tačiau prašymas pakabinti paveikslą Vilniuje, Aušros Vartuose, ten, kur pirmą kartą buvo viešai garbinamas, buvo perduotas tik 1982 m., jau po kun. Sopočkos mirties.
Tuometinio Aušros Vartų vikaro kun. Tadeušo Kondrusevičiaus nuomone, tai buvo neįmanoma įgyvendinti, todėl jis pasiūlė pakabinti paveikslą Šv. Dvasios bažnyčioje, kur tuo metu klebonavo kun. Aleksandras Kaškevičius (Aleksander Kaszkiewicz). Šis kunigas nors iš pradžių ir nenorėjo, bet galų gale sutiko pakabinti paveikslą. Taigi kun. Grasevičius nutarė pergabenti paveikslą į Vilnių.

Vieną 1986 m. lapkričio naktį, stengiantis, kad komunistai nesusidomėtų nepaprasta paveikslo kilme, Naujosios Rūdos gyventojams, kurie rinkdavosi melstis į apleistą bažnyčią, nežinant originalo vietoje buvo pakabinta iš anksto paruošta paveikslo kopija. Gailestingosios (Aušros Vartų) Motinos vienuolijos seserims padedant, paveikslas buvo nuimtas, suvyniotas į tūtą ir tą pačią naktį pervežtas į Gardiną, o paskui – į Šv. Dvasios bažnyčią Vilniuje.

Šv. Dvasios bažnyčioje, kun. Kaškevičiaus paliepimu, paveikslas buvo restauruotas – pažeistos vietos buvo padengtos nauju dažų sluoksniu. Ši procedūra gerokai pakeitė Viešpaties Jėzaus veido išvaizdą. Ant paveikslo raudonais dažais užrašyta: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI. Kad paveikslas tilptų į altoriaus nišą, buvo užvyniotas jo apatinis kraštas, o viršuje prilipdyta papildoma dalis.




Tokie pakeitimai nederėjo su pirmine menine prof. Kazimirovskio kompozicija, kurią jis sukūrė drauge su seserimi Faustina ir kunigu Sopočka. Tai buvo brutalus įsikišimas, smarkiai sumenkinęs originalaus kūrinio vertę.



Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios šoniniame altoriuje pakabintas paveikslas ilgus metus nekėlė niekieno susidomėjimo: nei piligrimų, nei bažnyčios vyresnybės. Kadangi jam eksponuoti sąlygos buvo netinkamos, įvyko neigiamų faktūros pokyčių. Tik tuometinio Šv. Dvasios bažnyčios klebono kun. Miroslavo Grabovskio ( Mirosław Grabowski) geranoriškumu 2001 m. liepą Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolija galėjo atidaryti Vilniuje naują būstinę ir pradėti globoti tą vienintelį, neįkainojamą Gailestingojo Jėzaus atvaizdo paveikslą, kuris buvo sukurtas per Dievo stebuklą – dalyvaujant ir padedant šv. seseriai Faustinai, jos maldoms ir kančioms.

Lodzės Dievo gailestingumo garbintojų pasaulietinės grupės pastangomis ir Gailestingojo Jėzaus seserų pasiaukojimu 2003 m. balandį Vilniaus Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyno namų koplyčioje paveikslas buvo iš pagrindų restauruotas. Nuo paveikslo pašalinti visi nereikalingi užteptų dažų sluoksniai ir dėl drėgmės atsiradusios dėmės, kurias anksčiau buvo bandoma panaikinti cheminėmis priemonėmis. Taip buvo grąžinta pirminė paveikslo forma ir originalus Gailestingojo Jėzaus veido atvaizdas.



Kai kurių pažeistų drobės, ant kurios nutapytas paveikslas, vietų neįmanoma buvo atkurti nepaklijavus. Žymės, likusios ne vieną kartą paveikslą išimant iš rėmo (vinių, kuriomis buvo pritvirtintas paveikslas, paliktos skylės), ir žymės, atsiradusios palenkus maždaug keturis apatinės paveikslo dalies centimetrus (kai 1987 m. paveikslas buvo pritaikomas Šv. Dvasios bažnyčios nišai). Šie pažeidimai išliko ir, nors iš tolo jie nėra matomi, jie, be kitų, suteikia paveikslui nepakartojamų, individualių bruožų.


Apatinio paveikslo krašto palenkimas (matomos vinių, kuriomis daugybę kartų prie rėmo buvo kalama drobė,
paliktos skylės). Dabar paveikslas prie rėmo yra pritvirtintas segtukais.



Paveikslas Vilniaus šv. Dvasios bažnyčioje (1987-2005 m.)
prieš restauruojant ir restauravus


Iš pagrindų atnaujintas paveikslas grįžo į Vilniaus lenkų parapijos Šv. Dvasios bažnyčią, kurioje šv. Mišios ir pamaldos laikomos tik lenkų kalba.



Norėdamas sukurti atitinkamas sąlygas individualiai maldos kontempliacijai – Gailestingojo Jėzaus atvaizdui adoruoti – kiekvienam bet kurios tautybės tikinčiajam jam patogiu laiku, Vilniaus metropolitas kard. Audrys Juozas Bačkis nusprendė perkelti Gailestingojo Jėzaus paveikslą į gretimą mažą Šv. Trejybės bažnytėlę, rekonstruotą Dievo Gailestingumo šventovę.

Šis įvykis žiniasklaidoje sukėlė kontraversiškų diskusijų bangą ir labai gerai pasitarnavo, kad būtų prisimintas pirmojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo Vilniuje egzistavimas – jo atsiradimo istorija, kuri prasidėjo nuo išskirtinės Dievo Gailestingumo apraiškos, perduotos per šv. seserį Faustiną.



Nuo 2005 m. rugsėjo pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas garbinamas Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje, kur vienuolės seserys ir daugybė piligrimų savo kasdieninėse maldose ir Išganytojo Šventojo Atvaizdo adoracija paveda pasaulio likimą Dievo Gailestingumui. Tarnystę per pamaldas Gailestingumo šventovėje Vilniaus metropolitas paskyrė Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai.


Baigiamoji padėkos malda amžinųjų Gailestingojo Jėzaus seserų įžadų iškilmėse
Dievo Gailestingumo šventovėje – Vilnius, 2011 m.


Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė, Dominikonų g. 12


Pal. kun. Mykolo Sopočkos įkurta Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, kaip atsakas į Viešpaties Jėzaus nurodymą, yra daugiatautė, veikli, kontempliuojanti, Gailestingojo Jėzaus kultą skelbianti bendruomenė. Jau keliasdešimt metų seserys ištikimai įgyvendina įkūrėjo joms perduotą charizmą – skelbia pasauliui Dievo Gailestingumo šlovę ir galią.
Savo maldomis ir pasiaukojančia tarnyste artimui jos nepaliaujamai maldauja Dievo Gailestingumo pasauliui, ypač gailestingumo malonės mirštantiems bei Dievo palaiminimo malonės kunigams ir asmenims, pasirinkusiems vienuolystę.

„Trokštu, kad tokia vienuolija būtų“ (Dien., 437).

„Nepaliaujamai mels Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui, o bet koks gailestingumo darbas plauks iš Dievo meilės, kurios seserys bus kupinos. Šią svarbią Dievo savybę jos stengsis įgyti ir gyventi, ir stengsis, kad kiti ją pažintų ir pasitikėtų Dievo gerumu“ (Dien., 664).



Gailestingojo Jėzaus seserų būstinei ir veiklai Vilniaus metropolitas skyrė (2004 m.) du pastatus Rasų g. 4a, anksčiau priklausiusius senajam seserų vizitiečių vienuolynui. Sovietų valdžia vienuolyną ir prie jo esančius pastatus pavertė kalėjimu, kuris panaikintas tik 2008 m. Viename tų pastatų dabar įsikūręs vienuolynas, kitame – Palaimintojo Mykolo Sopočkos palaikomosios slaugos namai vėžinių ligų ištiktiems ligoniams. Nuniokoti pastatai atnaujinti ir pritaikyti vienuolyno ir slaugos veiklai įvairių šalių geradarių skirtomis aukomis. Gailestingojo Jėzaus seserys ne tik patarnauja per pamaldas Dievo Gailestingumo šventovėje, bet nuo 2008 m. užsiima Vilniuje ir ligonių slaugymu – lanko ir padeda jiems jų namuose.



Slaugos namai ir Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyno namai, Vilnius, Rasų g. 4a


2012 m. birželio 6 d. iškilmingai pašventinti pirmieji Lietuvoje palaikomosios slaugos namai. Šios iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurias atnašavo Vilniaus metropolitas kard. Audrys Juozas Bačkis, taip pat apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, vysk. Arūnas Poniškaitis ir keliasdešimt kunigų.





Pal. kun. Mykolo Sopočkos slaugos namų šventinimo iškilmės


Vilniaus metropolitas savo įžanginėje kalboje atkreipė dėmesį į ypatingą vietą – Dievo Gailestingumo kulto atsiradimo lopšį. Daug šiltų žodžių jis skyrė kunigui Mykolui Sopočkai, šventajai seseriai Faustinai, Gailestingojo Jėzaus seserims ir visiems geradariams, kurie prisidėjo prie atminimo įamžinimo vietos, kurioje tarpukariu gyveno kun. Sopočka, dvasinis sesers Faustinos tėvas, taip pat ir tapytojas E. Kazimirovskis, nutapęs Gailestingojo Jėzaus atvaizdą pagal sesers Faustinos nurodymus.
Dabar toje patalpoje, kur 1934-aisiais apie pusę metų buvo tapomas paveikslas, yra Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyno piligrimų lankoma koplyčia.


Vilniaus Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolių namų koplyčia



Šių iškilmių proga popiežius Benediktas XVI atsiuntė laišką-palaiminimą Vilniaus metropolitui.

„…Tikėjimas būsimuoju nemirtingumu ir viltis prisikelti iš numirusiųjų visai kita šviesa nušviečia kančios ir mirties paslaptį ir pažadina neįtikėtinas tikinčiojo galias pasitikėti tik Dievu.
Jo Šventenybė, melsdamas gausių Šventosios Dvasios dovanų Gailestingojo Jėzaus seserims, gimstančios struktūros personalui bei savanoriams, ir tikėdamasis, kad ši, Kristaus Gerojo Ganytojo pavyzdžiu sekanti, Mergelės Marijos užtarimą turinti veikla bus vaisinga, su didžiuliu džiaugsmu suteikia Jūsų Eminencijai, seserims vienuolėms, o ypač visiems ligoniams ir jų šeimoms, Apaštališkąjį Palaiminimą, taip pat laimina ir visus dalyvaujančius šioje ceremonijoje“.



Kai 1947 m. kunigas Mykolas Sopočka buvo priverstas palikti Vilnių, tikriausiai net nenujautė, kad kada nors šioje vietoje veikla, žodis ir malda įgyvendins gailestingumą.


 

PAVEIKSLO KONSERVAVIMO FOTODOKUMENTAI


Fragmentas prieš konservuojant

Pašalinus perdažymus

Pašalinus perdažymus

Po konservacijos


Paveikslo prieš konservuojant (2003 m.)
Pašalinus perdažymus

Paveikslas baigus konservavimą

Po konservacijos

(Nuotraukos iš 2003 m. konservavimo darbų dokumentų archyvo)


Paveikslo konservavimo darbus 2003 m. atliko Edita Hankovska-Červinska (Edyta Hankowska-Czerwińska) iš Vloclaveko (Lenkija), meno kūrinių konservatorė, Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto absolventė.



„Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių,
todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570).

Lodzėje įsikūrusio Gailestingojo Jėzaus Apaštalų, Lodzės Jėzuitų bažnyčia, fondo iniciatyva (2003 m. Fondas savo lėšomis organizavo ir atliko paveikslo konservaciją (pamatyti Kopia umowy), 2004 m. kovą Vilniuje, Šv. Dvasios bažnyčioje, buvo surengta profesionali fotosesija. Nuo to laiko Gailestingojo Jėzaus paveikslo fotokopijos (specialia fotokamera buvo padarytos 20 cm skaidrės) Fondas buvo skirtos visuotinei evangelizacijai.

Spausdinimo Gailestingojo Jėzaus paveikslas

 

 

TOLIAU >> Jėzaus kontempliacija - Gailestingojo Jėzaus seserys

<< Turinis

Į viršų

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka