10
Titulinis puslapis

„Kai ši vainikeli kalbes prie mirštanèiuju,
atsistosiu tarp Tevo ir sielos ne kaip teisingas Teisejas,
bet kaip gailestingas Gelbetojas“ (Dien., 1541).

 

DIEVO GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS


Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijos namas Vilniuje,
kuriame 1933–1936 m. gyveno sesuo Faustina.
Čia jai Viešpats Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo vainikėlį.


„Vilnius, 1935 m. rugsėjo 13 d., penktadienis Vakare, kai buvau savo celėje, išvydau angelą, Dievo rūstybės vykdytoją. Vilkėjo šviesiu drabužiu, su spindulingu veidu, po jo kojomis – debesis, iš debesies jam į rankas ėjo žaibai ir perkūnijos, o iš jo rankų išėjo ir lietė žemę. Kai išvydau šį Dievo rūstybės ženklą, kuris turėjo paliesti žemę, o ypač vieną vietovę, kurios dėl teisingų priežasčių negaliu įvardyti, ėmiau prašyti angelą, kad kelias akimirkas palauktų, o pasaulis atgailaus. Tačiau šalia Dievo rūstybės mano prašymas buvo niekas. (...) Tą pačią akimirką pajutau savo sieloje Jėzaus malonės jėgą, kuri gyvena mano sieloje; kai mane aplankė šios malonės suvokimas, tą pačią akimirką buvau paimta prie Dievo sosto.
(...) Pradėjau maldauti Dievą dėl pasaulio vidujai girdimais žodžiais. Kai taip meldžiausi išvydau angelo bejėgiškumą, ir jis negalėjo įvykdyti teisingos bausmės, kuri teisėtai priklausė už nuodėmes. Dar niekada nesimeldžiau su tokia vidine jėga kaip tuomet. Žodžiai, kuriais maldavau Dievą yra šie:
Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, o mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes; dėl sopulingos Jo kančios būk mums gailestingas.
Kitos dienos rytą, kai įėjau į mūsų koplyčią, išgirdau viduje šiuos žodžius: Kiek kartų įeisi į koplyčią, iškart sukalbėk tą maldą, kurios vakar tave išmokiau. Kai sukalbėjau šią maldą, išgirdau sieloje žodžius: Ši malda yra mano pykčiui numalšinti, ją kalbėsi devynias dienas su įprastu rožiniu taip: pirmiausiai sukalbėsi vieną „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, ir „Tikiu Dievą“, vėliau ties „Tėve mūsų“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, o mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes; ties „Sveika, Marija“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: Dėl skaudžios Jo kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui. Pabaigoje triskart kalbėsi šiuos žodžius: Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“ (Dien., 474−476).



„O, kokių didelių malonių suteiksiu sieloms, kurios kalbės šį vainikėlį (...) Užrašyk šiuos žodžius, dukra mano, kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą, tegul visas pasaulis pažins neišmatuojamą mano gailestingumą. Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško“ (Dien., 848).

„Nuolatos kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau. Kas tik jį kalbės, patirs didžiulį gailestingumą mirties valandą. Kunigai duos [jį] nusidėjėliams kaip paskutinį gelbėjimosi ratą; nors būtų labiausiai užkietėjęs nusidėjėlis, jei tik kartą sukalbės šį vainikėlį, patirs malonę iš begalinio mano gailestingumo“ (Dien., 687).

GAILESTINGUMO MALONĖS MIRŠTANTIEMS PAŽADAS


„Kalbantiems šį vainikėlį man patinka duoti viską, ko tik manęs prašys. Kai jį kalbės užkietėję nusidėjėliai, pripildysiu jų sielas ramybės, o jų mirties valanda bus laminga. Parašyk tai nuliūdusioms sieloms: Kai siela išvys ir pažins savo nuodėmių sunkumą, kai prieš jos akis atsiskleis visa skurdo bedugnė, į kurią pasinėrė, tegul nesielvartauja, bet pasitikėdama tegul puola į mano gailestingumo glėbį kaip vaikas į mylimos motinos glėbį. (...) jokia siela, kuri šaukėsi mano gailestingumo, nenusivylė ir nebuvo sugėdinta. Man ypač patinka siela, kuri pasitikėjo mano gerumu. Parašyk: Kai šį vainikėlį kalbės prie mirštančiųjų, atsistosiu tarp Tėvo ir sielos ne kaip teisingas Teisėjas, bet kaip gailestingas Gelbėtojas“ (Dien., 1541).

„Kiekvieną sielą ginu mirties valandą kaip savo garbę, kuri kalbės šį vainikėlį arba prie mirštančiojo sukalbės kiti – tačiau gauna tuos pačius atlaidus. Kai prie mirštančiojo kalba šį vainikėlį, numaldoma Dievo rūstybė ir neišmatuojamas gailestingumas apgaubia sielą...“ (Dien., 811).

[Dievo Gailestingumo vainikėlis]



„Trokštu, kad per tavo širdį šis gailestingumas išsilietų visam pasauliui. Tegul kiekvienas, kuris prie tavęs prisiartins, neišeina be šio pasitikėjimo mano gailestingumu, kurio taip trokštu iš sielų. Kiek galėdama melskis už mirštančiuosius, prašyk jiems pasitikėjimo mano gailestingumu, nes jiems labiausiai reikia pasitikėjimo, o mažiausiai jo turi“ (Dien., 1777).



„Dukra mano, padėk man išgelbėti vieną mirštantį nusidėjėlį; sukalbėk už jį tą vainikėlį, kurio tave išmokiau. Kai pradėjau kalbėti šį vainikėlį, išvydau tą mirštantįjį, baisiai kenčiantį ir kovojantį. Jį gynė Angelas Sargas, bet buvo tarsi bejėgis prieš šios sielos skurdo didumą. (...) Tačiau kalbėdama šį vainikėlį išvydau Jėzų tokį, koks nutapytas šiame paveiksle. Šie spinduliai, kurie išėjo iš Jėzaus Širdies, apgaubė ligonį, o tamsos jėgos tuoj pat pabėgo. Paskutinį atodūsį ligonis atidavė ramiai“ (Dien., 1565).


„Vienybė su mirštančiaisiais. Prašo mano maldos; melstis galiu, keistai man Viešpats duoda maldos dvasią, esu nuolat su Juo susijungusi. Visiškai aiškiai jaučiu, kad gyvenu sieloms, idant jas atvesčiau prie Tavojo gailestingumo, o Viešpatie; dėl to jokia auka nėra per maža“ (Dien., 971).


„Dažnai bendrauju su mirštančiomis sielomis, prašydama joms Dievo gailestingumo. O, koks didis yra Dievo gerumas, didesnis negu mes galime suvokti. Yra akimirkų ir Dievo gailestingumo slėpinių, kuriais stebisi dangūs. Tegul mūsų vertinimai apie sielas nutyla, nes su jomis yra nuostabiausias Dievo gailestingumas“ (Dien., 1684).


„Kartais Dievo gailestingumas pasiekia nusidėjėlį paskutinę akimirką, keistai ir slėpiningai. Išoriškai atrodo, kad viskas prarasta, bet taip nėra; siela, apšviesta stipraus paskutinės Dievo malonės spindulio, paskutinę akimirką atsigręžia į Dievą su tokia meilės jėga, kad akimirksniu gauna iš Dievo ir kalčių, ir bausmių atleidimą, o išoriškai neduoda mums jokio gailesčio ar atgailos ženklo, nes į išorinius dalykus jau nebereaguoja.
O, koks nesuvokiamas yra Dievo gailestingumas.
Bet – o varge – yra ir sielų, kurios laisvai bei sąmoningai šią malonę atmeta ir ją paniekina. Ir nors per pačią agoniją gailestingasis Dievas duoda sielai šį aiškų vidinį suvokimą, jog jei siela nori, gali grįžti pas Dievą, tačiau kartais siela yra tokia užkietėjusi, jog sąmoningai renkasi pragarą; ji niekais paverčia visas maldas, kurias Dievui už ją atneša kitos sielos, ir net paties Dievo pastangas...“ (Dien., 1698).



„O pilkas ir monotoniškas gyvenime, kiek tavyje lobių. Kiekviena valanda nepanaši į kitą, taigi pilkuma ir monotonija išnyksta, kai į viską žvelgiu tikėjimo akimis. Malonė, skirta man šią valandą, kitą valandą nepasikartos. Bus duota ir kitą valandą, bet jau ne ta pati. Laikas praeina ir niekada nesugrįžta. Tai, ką jis užsklendžia savyje, niekada nepasikeis, užantspauduojama amžiams“ (Dien., 62).


„...Viešpats man leido pažinti, kaip trokšta, kad siela pasižymėtų veiklia meile, ir dvasioje išvydau, kaip daugybė sielų šaukia mums: duokite mums Dievą, ir manyje užvirė apaštalės kraujas. Nepagailėsiu jo, bet iki paskutinio lašo atiduosiu už nemirtingas sielas, nors galbūt fiziškai Dievas to nepanorės, bet dvasioje man tai yra įmanoma ir ne mažiau nuopelninga“ (Dien., 1249).


„Trokštu eiti per visą pasaulį ir kalbėti sieloms apie didžiulį Dievo gailestingumą. KUNIGAI, PADĖKITE MAN TAI PADARYTI...“ (Dien., 491).


„Pasakyk mano kunigams, kad užkietėję nusidėjėliai sutrupės nuo jų žodžių, kai kalbės apie neaprėpiamą mano gailestingumą, apie gailestį, kuris yra jiems mano širdyje. Kunigams, kurie skelbs ir šlovins mano gailestingumą, duosiu nuostabios stiprybės ir patepsiu jų žodžius, ir pajudinsiu širdis, kurioms jie kalbės“ (Dien., 1521).



„Dukra mano – žvelk į mano gailestingumo bedugnę ir atiduok šiam mano gailestingumui garbę ir šlovę, o tai padaryk tokiu būdu: surink visus nusidėjėlius iš viso pasaulio ir panardink juos į mano gailestingumo bedugnę“ (Dien., 206).


„Įsigilink į mano paslaptis ir pažinsi mano gailestingumo kūriniams gelmes bei neišmatuojamą mano gerumą – ir leisi jį pažinti pasauliui. Per maldą būsi tarpininkė tarp dangaus ir žemės“ (Dien., 438).

„Paruoši pasaulį paskutiniam mano atėjimui“ (Dien., 429).



„Kai pasinėriau į maldą ir jungiausi su visomis Mišiomis, kurios šią akimirką buvo aukojamos visame pasaulyje, per visas šias Mišias maldavau Dievo gailestingumo pasauliui, o ypač vargšams nusidėjėliams, kurie šią akimirką miršta. Ir šią akimirką viduje gavau Dievo atsakymą, kad tūkstantis sielų gavo malonę dėl mano maldos, kurią atnešiau Dievui. Nežinome, kiek turime išgelbėti sielų savo malda ir auka, todėl visada melskimės už nusidėjėlius“ (Dien., 1783).


„...dažnai per didelį atstumą palydžiu mirštančiojo sielą, bet didžiausias džiaugsmas, kai matau, kad Gailestingumo pažadas išsipildo šiose sielose“ (Dien., 935).


MALDOS DOVANA

MALDOS APAŠTALAVIMAS MERDINČIŲJŲ INTENCIJA
Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija

 

 

TOLIAU >> MALDOS

<< Turinis

 

I viršu

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka