10
Titulinis puslapis

„ŽMONIJA NERAS RAMYBĖS,
KOL PASITKĖDAMA NEATSIGRĘŠ
Į MANO GAILESTINGUMĄ“
(DIEN., 300)



Gailestingasis Dievas, norėdamas perteikti visam pasauliui skirtą Dievo gailestingumo žinią, pasirinko ir išugdė du Dievo meilės Apaštalus: šv. seserį Faustiną Kovalską ir pal. kunigą Mykolą Sopočką. Nors šios asmenybės didvyrišku uolumu stengėsi kruopščiai išpildyti Viešpaties valią, bet būdami gyvi nesulaukė pripažinimo, užtat įgijo šventumą ir amžiną atminimą.
Šio leidinio tikslas – trumpai ir aiškiai parodyti jų gyvenimo ir begalinio pasitikėjimo Dievu, vykdant jiems pavestą misiją, liudijimą, pristatyti skaitytojams dokumentais grindžiamus faktus ir žinias apie įvykių, susijusių su šia misija, nuoseklumą, nesiekiant ką nors interpretuoti, kad liktų galimybė patiems apsvarstyti jų mąstymo būdą.
Tikimės, kad šv. sesers Faustinos „Dienoraščio“ ir pal. kunigo Mykolo Sopočkos publikacijų ištraukos padės atskleisti ir su pasitikėjimu priimti siunčiamą Dievo gailestingumo žinią. Asmeniškai patirti Jo begalines malones, ypač sunkiomis gyvenimo akimirkomis.



VATIKANAS, 2000 m. balandžio 30 d. Sesers Faustinos Kovalskos kanonizacijos iškilmės
REUTERS, Fotografas VINCENZO PINTO


Jono Pauliaus II pamokslo ištraukos pristatytos sesers Faustinos kanonizacijos diena:

“(…) Sesers Faustinos kanonizacija turi išskirtinę prasmę. Šiandien šia kanonizacija tokštu perduoti Gailestingumo slėpinys žinią naujam tūkstantmečiui. Perduodu ją visiems žmonėms tam, kad jie kuo geriau išmoktų pažinti tikrąjį Dievo ir žmogaus veidą.
(…) Faustina, mūsų amžiaus Dievo dovana, lenkų dovana visai Bažnyčiai, išmelsk mums Dievo gailestingumo pažinimo slėpinį. (…) Tavo šviesos ir vilties kilni žinia tegul sklinda per visą pasaulį, tegul skatina nusidėjėlius atsiversti, tegul užgesina ginčus ir neapykantą, tegul suteikia gebėjimą žmonėms ir tautoms aktyviai išreikšti tarpusavio broliškus jausmus”.

 https://www.faustyna.pl/zmbm/homilia-jana-pawla-ii-kanonizacja/


DIEVO GAILESTINGUMO SLĖPINYS


Šventajai seseriai Faustinai, Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijos lenkų vienuolei, Viešpats Jėzus patikėjo didžiulę misiją – visam pasauliui skirtą Dievo gailestingumo slėpinį. Jos pašaukimas – perduoti naujas Dievo gailestingumo prašančių pamaldų formas ir naujas maldas, turinčias priminti užmirštą tikėjimo tiesą apie gailestingąją, kiekvienam žmogui skirtą Dievo meilę. Gailestingasis Dievas šį slėpinį perduoda per Išganytoją Jėzų Kristų, apsireikšdamas kaip meilės ir gailestingumo Tėvas, ypač nelaimingiausiesiems, paklydėliams ir nusidėjėliams.


Seseriai Maria Faustina Kovalska

„Esi mano gailestingumo sekretorė, išrinkau tave šioms
pareigoms šiame ir būsimajame gyvenime“ (Dien., 1605).

„… tavo užduotis yra užrašyti apie mano gailestingumą viską,
ką leidžiu tau pažinti, sielų labui, kurios skaitydamos šiuos raštus
sieloje patirs paguodą ir išdrįs artintis prie manęs“ (Dien., 1693).

„Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies“ (Dien., 1588).

Išganytojas trokšta, kad Dievo gailestingumas būtų žinomas visame pasaulyje, kad kiekvienas su pasitikėjimu į Jį besikreipiantis žmogus atrastų neišsenkantį krikščioniškąjį gailestingumą ir patirtų jo grožį. Tam tarnauja naujos Dievo gailestingumo kulto formos ir su juo susiję pažadai.

„Malonės iš mano gailestingumo semiamos vienu indu, o tai yra – pasitikėjimas. Kuo labiau siela pasitikės, tuo daugiau gaus“ (Dien., 1578).



Dievo gailestingumui skirtų pamaldų esmė yra visiškas pasitikėjimas Dievu, troškimas vykdyti Jo valią ir kiekvienam artimui rodomas gailestingumas, patikint visus beribei Dievo meilei ir gerumui. Tai yra ir pagrindinė sąlyga, kad būtų įvykdyti pažadai, kuriuos Viešpats Jėzus susiejo su naujomis Dievo gailestingumo garbinimo formomis.

„Atvėriau savo širdį kaip gyvą gailestingumo versmę, tegul iš jos semiasi gyvenimo visos sielos, tegul artinasi prie šios gailestingumo jūros labai pasitikėdamos. Nusidėjėliai bus išteisinti, o teisingieji bus įtvirtinti gėryje“ (Dien., 1520).

„Atsivertimas ir ištvermė yra mano gailestingumo malonė“ (Dien., 1577).



NAUJOS DIEVO GAILESTINGUMO GARBINIMO FORMOS


GAILESTINGOJO JĖZAUS PAVEIKSLAS

1931 m. vasario 22 d. Plocko vienuolyno celėje seseriai Faustinai ap-sireiškė Viešpats Jėzus ir pavedė nutapyti paveikslą pagal jai suteiktus regėjimus.

„Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Trokštu, kad šis paveikslas būtų garbinamas pirmiausia jūsų koplyčioje ir visame pasaulyje. Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, Žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą. (…) Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku, būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė. Trokštu, kad kunigai skelbtų šį didžiulį mano gailestingumą nusidėjėlių sieloms“ (Dien., 47–49).

„Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi” (Dien., 327).

„Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570).



GAILESTINGUMO ŠVENTĖ

„Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. (...) išlieju visą jūrą malonių sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio; kuri siela prieis išpažinties ir šv. Komunijos, gaus visišką kalčių ir bausmių atleidimą, tą dieną bus atvertos visos Dievo užtvankos, per kurias teka malonės; tenebijo prie manęs prisiartinti jokia siela, nors jos nuodėmės būtų kaip purpuras“ (Dien., 699).

„Nors siela būtų yranti kaip lavonas ir žmogiškai būtų nebeprikeliama, ir viskas jau prarasta – Dievui taip nėra, Dievo gailestingumo stebuklas šią sielą visiškai prikelia“ (Dien., 1448).



DIEVO GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS

Dievo Gailestingumo vainikėlį Viešpats Jėzus padiktavo sesei Faustinai Vilniuje 1935 m.
rugsėjo 13−14 d. kaip maldą, prašančią Dievo gailestingumo malonės nusidėjėliams.

„Juo išprašysi visko, jei tai, ko prašai, atitiks mano valią“ (Dien., 1731).

„Nuolatos kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau. Kas tik jį kalbės, patirs didžiulį gailestingumą mirties valandą. Kunigai duos [jį] nusidėjėliams kaip paskutinį gelbėjimosi ratą; nors būtų labiausiai užkietėjęs nusidėjėlis, jei tik kartą sukalbės šį vainikėlį, patirs malonę iš begalinio mano gailestingumo“ (Dien., 687).

„Kai šį vainikėlį kalbės prie mirštančiųjų, atsistosiu tarp Tėvo ir sielos ne kaip teisingas Teisėjas, bet kaip gailestingas Gelbėtojas“ (Dien., 1541).

„Kiekvieną sielą ginu mirties valandą kaip savo garbę, kuri kalbės šį vainikėlį arba prie mirštančiojo sukalbės kiti – tačiau gauna tuos pačius atlaidus. Kai prie mirštančiojo kalba šį vainikėlį, numaldoma Dievo rūstybė ir neišmatuojamas gailestingumas apgaubia sielą...“ (Dien., 811).

Dievo Gailestingumo vainikėlis kalbamas varstant rožinio karoliukus.
Pradžioje:

Tėve mūsų, kuris esi danguje! Tesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi! Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo sūnus – Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

Stambesni karoliukai (1x):
Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus,
mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują,
Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes.
Smulkesni karoliukai (10x):
Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui.
Pabaigoje (3x):
Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžinasis,
pasigailėk mūsų ir viso pasaulio (Dien., 476).



DIEVO GAILESTINGUMO VALANDA

1937 m. spalį Krokuvoje Viešpats Jėzus paliepė garbinti Jo mirties valandą ir nors akimirką susivienijus su Juo kartu melstis ir savo maldavimuose pasikliauti Jo kančios prasme ir nuopelnais.

„Trokštu, kad labiau pažintum mano meilę, kuria mano širdis liepsnoja sieloms, ir tai suprasi mąstydama mano kančią. Šaukis mano gailestingumo nusidėjėliams, trokštu jų išgelbėjimo. Kai sukalbėsi šią maldą už kurį nors nusidėjėlį atgailaujančia ir tikinčia širdimi, duosiu jam atsivertimo malonę. Ši maldelė yra tokia:
O Kraujau ir Vandenie, ištryškęs iš Jėzaus Širdies kaip gailestingumo mums versmė – pasitikiu Tavimi“ (Dien., 187).

„Trečią valandą maldauk mano gailestingumo, ypač nusidėjėliams, ir nors trumpą akimirką gilinkis į mano kančią, ypač į mano vienišumą mirties akimirką. Tai didžiulio gailestingumo visam pasauliui valanda (...) šią valandą nieko neatsakysiu sielai, kuri manęs prašo per mano kančią...“ (Dien., 1320).

„Kai tik išgirsi, kad laikrodis muša trečią valandą, visa pasinerk į mano gailestingumą, jį šlovindama ir garbindama; šaukis jo visagalybės visam pasauliui, o ypač vargšams nusidėjėliams, nes tą akimirką jis buvo plačiai atvertas kiekvienai sielai. Šią valandą išmelsi visko sau ir kitiems, šią valandą malonė įvyko visam pasauliui – gailestingumas nugalėjo teisingumą. Stenkis šią valandą atlikti kryžiaus kelią, o jei negali atlikti kryžiaus kelio, bent akimirkai užeik į koplyčią ir pagarbink mano širdį, kuri yra kupina gailestingumo Švenčiausiajame Sakramente; o jei negali užeiti į koplyčią, bent trumpą akimirką pasinerk į maldą ten, kur esi. Trokštu, kad gailestingumą garbintų kiekvienas kūrinys...“ (Dien., 1572).

„Mano gailestingumo versmė buvo plačiai atverta ietimi ant kryžiaus visoms sieloms – nieko neišskyriau“ (Dien., 1182).



DIEVO GAILESTINGUMO GARBĖS SKELBIMAS
– GAILESTINGUMO DARBAI

„… daryk ką gali dėl mano gailestingumo šlovės skleidimo, aš papildysiu, ko tau stinga. Pasakyk prisikentėjusiai žmonijai, tegul prisiglaudžia prie gailestingosios mano širdies, o aš juos pripildysiu ramybės. (...) Kai siela pasitikėdama artinasi prie manęs, pripildau ją tokios malonių gausos, kad ši malonė netelpa joje, bet spinduliuoja kitoms sieloms. Sielas, kurios skleidžia mano gailestingumo garbę, saugau visą gyvenimą kaip jautri motina savo kūdikį...“ (Dien., 1074-1075).

„Kunigams, kurie skelbs ir šlovins mano gailestingumą, duosiu nuostabios stiprybės ir patepsiu jų žodžius, ir pajudinsiu širdis, kurioms jie kalbės“ (Dien., 1521).

„Visur ir visada turi būti gailestinga artimui, negali nuo to nei pasitraukti, nei atsisakyti, nei pasiteisinti. Pateikiu tris būdus būti gailestingai artimui: pirma – darbas, antra – žodis, trečia – malda; šiose trijose pakopose telpa gailestingumo pilnatvė ir [tai] yra nepaneigiamas meilės man įrodymas. Taip siela garbina ir teikia šlovę mano gailestingumui“ (Dien., 742).



NAUJOJI KONGREGACIJA

Sesuo Faustina stengėsi įvykdyti Dievo planą įsteigti naują vienuolių kongregaciją. Ta intencija ji daug savo maldų ir kančių paaukojo Dievui. 1935 m. birželį Vilniuje ji rašė:

„Dievas trokšta, jog būtų tokia vienuolija, kuri skelbtų Dievo gailestingumą pasauliui ir išprašytų jo pasauliui“ (Dien., 436).

„Nepaliaujamai mels Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui, o bet koks gailestingumo darbas plauks iš Dievo meilės, kurios jos bus kupinos. Šią svarbią Dievo savybę jos stengsis įgyti ir ja gyventi, ir stengsis, kad kiti ją pažintų ir pasitikėtų Dievo gerumu“ (Dien., 664).

„Šiandien regėjau naujosios vienuolijos vienuolyną. Erdvi ir didelė patalpa, apžiūrėjau visus daiktus iš eilės, mačiau, kad Dievo Apvaizda parūpino tai, kas buvo reikalinga.
(...) Per šv. Mišias man atėjo šviesa bei gilus viso šio darbo suvokimas, ir mano sieloje nebeliko nė šešėlio abejonės. Man Viešpats leido pažinti tarsi tris savo valios atspalvius, bet visi jie yra viena.
Pirma: kur nuo pasaulio atsiskyrusios sielos degs kaip aukos prie Dievo sosto ir mels gailestingumo visam pasauliui... Ir mels palaiminimo kunigams, ir savo malda ruoš pasaulį paskutiniam Jėzaus atėjimui. Antra: malda yra susijusi su gailestingumo darbais. Ypač saugos vaiko sielą nuo pikto. Malda ir gailestingumo darbai yra viskas, ką šios sielos turi daryti, o į jų būrį gali būti priimtos net skurdžiausios, ir egoistiškame pasaulyje stengsis pažadinti meilę, Jėzaus gailestingumą. Trečia: melstis ir daryti gailestingumo darbus neįpareigoja joks įžadas, bet už jų atlikimą dalyvaus visuose amžinybės nuopelnuose ir privilegijose. Prie šio atspalvio gali prisidėti visi pasaulyje gyvenantys žmonės.
Šio atspalvio narys privalo per dieną atlikti bent vieną gailestingumo darbą, o gali jų būti daug, nes kiekvienam, net didžiausiam skurdžiui, yra lengva juos atlikti, kadangi yra trys gailestingumo formos: gailestingas žodis – per atleidimą ir paguodą, antra – kur negali žodžiu, melskis – ir tai yra gailestingumas; trečia – gailestingumo darbai. O kai ateis paskutinioji diena, pagal tai būsime teisiami ir pagal tai išgirsime amžinąjį nuosprendį“ (Dien., 1154–1158).



„Štai tau regima pagalba Žemėje.
Jis tau padės įvykdyti mano valią Žemėje“ (Dien., 53).

„Jo pastangomis nauja šviesa nušvis Dievo Bažnyčioje
sieloms paguosti“ (Dien., 1390).

 

PALAIMINTASIS KUNIGAS MYKOLAS SOPOČKA

Dievo Apvaizda šventosios sesers Faustinos misijoje ypatingą vaidmenį skyrė jos nuodėmklausiui ir dvasiniam vadovui – kunigui Mykolui Sopočkai. Kai 1933−1936 metais sesuo Faustina gyveno Vilniuje, kunigas buvo jai ne­pakeičiamas pagalbininkas, padedantis atskleisti jos vidinių išgyvenimų ir regėjimų prasmę. Jo skatinama ji parašė dienoraštį, išskirtinę vertę turintį katalikų mistikos dokumentą. Jame yra pavaizduotas ir Mykolas Sopočkos kunigiško gyvenimo šventumas, ir jo darbas įgyvendinant Viešpaties Jėzaus nurodymus.


Kunigas Mykolas Sopočka

„Tai yra kunigas pagal mano širdį
(…) Per jį sėju paguodą kenčiančioms,
išvargintoms sieloms;
per jį man patiko paskelbti savo gailestingumo garbę“ (Dien., 1256).

„Jo mintis yra glaudžiai suvienyta su mano,
todėl būk rami dėl mano darbo, neleisiu jam suklysti,
o tu nieko nedaryk be jo leidimo“ (Dien., 1408)


Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymas, jo išstatymas viešam garbinimui, Dievo Gailestingumo vainikėlio skleidimas, pirmosios pastangos įsteigti Gailestingumo šventę bei įkurti naują vienuolių kongregaciją – visa tai vyko Vilniuje kunigo Mykolo Sopočkos pastangomis. Nuo to laiko bendri, maldomis ir kančiomis apvainikuoti darbai spinduliuoja visam pasauliui.



 „Matydama kun. M. Sopočkos atsidavimą ir darbą dėl šio reikalo, stebė­jausi jo kantrybe ir nuolankumu; visa tai daug kainavo – ne tik vargų ir įvarių nemalonumų, bet ir daug pinigų, tačiau visa tai padengė kun. dr. Sopočka. Matau, kad Dievo Apvaizda paruošė jį šio darbo įvykdymui anksčiau, nei to prašiau Dievo. O, kokie keisti yra Tavo keliai, Dieve, ir laimingos tos sielos, kurios eina paskui Dievo malonės balsą“ (Dien., 422).

„Omano Jėzau, Tu matai, kokia esu dėkinga kunigas Sopočkai, taip pastūmėjusiam Tavo darbą į priekį. Ši siela, tokia nuolanki, mokėjo ištverti visas audras ir nenusivylė dėl nemalonumų, bet ištikimai atsiliepė į Dievo kvietimą“ (Dien., 1586).

„Ši graži siela, kuri šį Dievo gailestingumo darbą sėja pasaulyje, labai patinka Dievui dėl savo gilaus nuolankumo“ (Dien., 1083).



„Kartą kalbėdamasi su savo sielos vadovu vidujai išvydau, greičiau nei žaibas, jo sielą, apimtą didžiulės kančios, tokios kančios, kad nedaugelį sielų Dievas paliečia tokia ugnimi. Ši kančia išplaukia iš šio darbo. Bus akimirka, kai šis darbas, kurio Dievas taip prašo, [atrodys] tarsi visiškai sunaikintas – o paskui Dievas pradės veikti su didžiule jėga, kuri paliudys jo tikrumą. Tai bus naujas Bažnyčios spindėjimas, nors nuo seno joje esantis. Kad Dievas yra gailestingas, niekas negali paneigti; Jis trokšta, kad visi tai žinotų; prieš ateidamas kaip Teisėjas nori, kad sielos pažintų Jį kaip gailestingumo Valdovą. Kai ta pergalė prasidės, mes jau būsime naujame gyvenime, kur nėra kančių, bet pirmiausiai tavo siela bus pamaitinta kartėliu, matydama žlungančias tavo pastangas. Tačiau šis žlugimas bus tik tariamas, nes Dievas, ką kartą nusprendė, nepakeis; ir nors žlugimas bus tariamas, kančia bus tikra. Kada tai įvyks – nežinau, kiek tęsis – nežinau“ (Dien., 378).

Jėzau, juk tai Tavo reikalas, kodėl su juo elgiesi taip, jog atrodo lyg jam kliudytum, nors iš tiesų trokšti, kad vykdytų. Parašyk, kad dieną ir naktį žvelgiu į jį, o jei leidžiu sunkumus, tai dėl to, kad pagausinčiau jo nuopelnus. Atlyginu ne už sėkmingą rezultatą, o už kantrybę ir dėl manęs prisiimtus vargus“ (Dien., 86).

„Jo vainike bus tiek vainikų, kiek šiuo darbu išgelbės sielų“ (Dien. 90).



  „Dievas savo neperprantamuose sprendimuose kartais leidžia, kad tie, kurie į kokį nors darbą įdėjo daugiausiai pastangų, dažniausiai šio darbo vaisiais nesidžiaugia čia, Žemėje, visą jų džiaugsmą Dievas išsaugo amžinybei; tačiau, nepaisant visko, kartais Dievas leidžia jiems pažinti, kaip Jam patinka tokių sielų pastangos, o šios akimirkos sustiprina sielas naujoms kovoms ir išbandymams. Šios sielos labiausiai panašios į Gelbėtoją, kuris dėl savo darbo Žemėje irgi ragavo vien sielvarto“ (Dien., 1402).

„Jėzus leido man pažinti, kaip viskas priklauso nuo Jo valios, duodamas man gilią ramybę dėl viso šio darbo. Klausyk, dukra mano, nors visi iš mano valios kylantys darbai susiduria su didžiuliais kentėjimais, bet pamąstyk, ar kuris iš jų patyrė daugiau sunkumų negu mano tiesioginis darbas – Atpirkimo darbas. Neturėtum pernelyg jaudintis dėl sunkumų. Pasaulis nėra toks stiprus, kaip atrodo, jo jėgos yra labai ribotos“ (Dien., 1642–1643).



Ištraukos iš kun. Mykolo Sopočkos Dienoraščio:

„Yra tiesų, kurias žinome, kurias dažnai ištariame ir jas girdime, bet jų nesuprantame. Taip nutiko ir man, – kalbu apie tiesą, skelbiančią Dievo gailestingumą. Tiek kartų esu apie šią tiesą kalbėjęs savo pamoksluose, mąsčiau apie ją per rekolekcijas, kartojau bažnytinėse maldose – ypač psalmėse – bet nesupratau šios tiesos reikšmės ir neįsigilinau į jos prasmę, kad tai ji yra tikroji išorinės Dievo veiklos esmė. Ir tik paprasta Gailestingosios Dievo Motinos seserų (magdaliečių) kongregacijos sesuo Faustina intuityviai prasitarusi man apie šią tiesą, trumpai ir dažnai ją kartodama, paskatino mane ja domėtis, tirti, studijuoti ir dažnai apie ją mąstyti.
(...) iš pradžių nelabai žinojau, apie ką kalbama, klausiausi, negalėjau patikėti, svarsčiau, tyrinėjau, tariausi su kitais – tik po kelerių metų supratau šios misijos iškilumą, šios idėjos didybę ir pats įsitikinau šio, tiesą pasakius, seno, bet primiršto, apleisto ir mūsų laikais atnaujinimo reikalaujančio didžiulio gyvasties kupino kulto veiksmingumu“.



Kunigas Mykolas Sopočka gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Vilniaus krašte, Juševskiuose (Naujasodė). 1910−1914 studijavo teologiją Vilniaus universitete, o vėliau – Varšuvoje, kur baigė taip pat ir Pedagoginį institutą. 1926 m. gavęs moralinės teologijos daktaro laipsnį tapo Vilniaus dvasinės seminarijos dvasios tėvu. Habilituoto daktaro laipsnį gavo 1934 m. 1928−1962 metais jis ėjo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto Pastoracinės teologijos katedros profesoriaus pareigas, taip pat dėstė ir Balstogės dvasinėje seminarijoje. 1918−1932 m. buvo Lenkijos kariuomenės kapelionas Varšuvoje ir Vilniuje. (Kun. Mykolo Sopočkos biografija)

Savo paskelbtuose moksliniuose darbuose kunigas Sopočka pateikė naujų Dievo gailestingumo kulto maldingumo formų teologinius pagrindus, tų formų, kurias uoliai pats skleidė, aktyviai užsiimdamas evangelizacija ir bendruomenine veikla. Jis parašė kongregacijos formavimo laiškus pirmajai seserų vienuolijai, kuri vėliau peraugo į Gailestingojo Jėzaus seserų kongre­gaciją, o vėliau – remdamasis sesers Faustinos apmąstymais ir pasiūlymais – suredagavo kongregacijos konstitucijas.
Pagal jos tekstus jis kūrė ir skelbė Dievo gailestingumo prašančias maldas, o po šv. sesers Faustinos, su kuria kunigas Sopočka bendravo iki jos gyvenimo pabaigos, mirties, kunigas Sopočka nuosekliai vykdė sesers regėjimuose nurodytas užduotis.



Kunigas Sopočka mirė šeštadienio vakarą, 1975 m. vasario 15-ąją, šventojo Faustino, sesers Faustinos Kovalskos globėjo, dieną, savo kambaryje Poleskos gatvėje, nesulaukęs. Namas, kuriame kun. Sopočka praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, dabar priklauso Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai. Kunigo Sopočkos bute yra įrengtas jo memorialinis kambarys.





 
 

Vieta, kurioje pal. kun. Mykolas Sopočka mirė, praleidęs savo paskutiniuosius gyvenimo metus.
Gailestingojo Jėzaus Seserų Kongregacija, Balstogėje, Poleskos g. 42
Memorialinis kambarys



2008 m. rugsėjo 26 d. Popiežius Benediktas XVI savo dekretu paskelbė kunigą Mykolą Sopočką – Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėją – Palaimintuoju.

 

 

TOLIAU >> Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija

<< Turinis

 

Į viršų

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka