10
Titulinis puslapis

"Parašyk, kad dieną ir naktį žvelgiu į jį,
o jei leidžiu sunkumus, tai dėl to,
kad pagausinčiau jo nuopelnus.
Atlyginu ne už sėkmingą rezultatą,
o už kantrybę ir dėl manęs prisiimtus vargus“ (Dien., 86).

 

PALAIMINTASIS KUNIGAS MYKOLAS SOPOČKA
BIOGRAFIJA (1888 m.−1975 m.)



Palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka, šventosios sesers Faustinos nuodėmklausys ir dvasios tėvas, buvo betarpiškai susijęs su Gailestingojo Jėzaus apsireiškimų paslaptimi. Dievas jam skyrė nepaprastai svarbų vaidmenį – įgyvendinti sesei Faustinai patikėtą misiją. Šiai veiklai jis pašventė beveik visą savo gyvenimą.



Mykolas Sopočka gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Vilniaus krašte, Naujasėdyje, kilmingoje, patriotines tradicijas puosėlėjančioje šeimoje. Nors tėvai sunkiai vertėsi, vis dėlto pasirūpino jo pagrindiniu išsilavinimu. Morali tėvų laikysena, jų gilus pamaldumas ir tėviška meilė teigiamai paveikė dvasinį Mykolo ir jo brolių bei seserų vystymąsi. Sopočkų šeimoje tvyranti atmosfera jau nuo vaikystės įžiebė Mykolo širdyje uolų pamaldumą ir troškimą tapti kunigu ir pasišvęsti Dievo tarnystei.



1910 m. Mykolas Sopočka pradėjo ketverių metų studijas Vilniaus dvasinėje seminarijoje ir baigė jas gaudamas rektoriaus paskirtą paramą. Kunigystės šventimus jis priėmė 1914 m. birželio 15 d.


Pirmieji kunigiškos tarnystės Vilniuje metai


Kunigas Mykolas Sopočka buvo paskirtas dirbti vikaru į šalia Vilniaus esančią Tabariškių parapiją. Be jam priklausančių pareigų, jo paties iniciatyva, jis pasisiūlė vadovauti sekmadieninei jaunimo katechezei. Pirmieji jo ganytojiškos veiklos metai buvo apvainikuoti pirmosios komunijos, kurią priėmė apie 500 vaikų, iškilmėmis.



1915 m. vasarą per Tabariškes praėjo vokiečių-rusų karo frontas. Kunigas Sopočka, nepaisydamas karo veiksmų keliamų pavojų, vadovavo tam metui skirtoms pamaldoms, taip pat nuolatos aktyviai dalyvavo parapijiečių gyvenime. Jis įsijungė į pasaulietinę veiklą, gretimose vietovėse pradėjo atidarinėti mokyklas. Po kurio laiko dėl to jį ėmė sekti okupacinė vokiečių valdžia, nors iš pradžių ji toleravo ir netgi materialiai rėmė kunigo veiklą. Laikui bėgant sistemingai buvo trukdoma kun. Sopočkai išvažiuoti į Vilnių ir prisikviesti į organizuojamas mokyklas naujų mokytojų. Galiausiai jis buvo priverstas išvykti iš Tabariškių.

1918 m. iš tuometinės Vilniaus bažnytinės valdžios gavęs leidimą, kun. Sopočka išvyko į Varšuvos universitetą studijuoti teologijos. Dėl ligos ir politinės situacijos Lenkijoje jis negalėjo pradėti mokslų.
Kai pasveikęs grįžo į Varšuvą ir norėjo pradėti studijuoti, paaiškėjo, kad dėl karo veiksmų universitetas uždarytas. Tada jis pasisiūlė dirbti savanoriu lenkų kariuomenės sielovadoje. Lenkijos kariuomenės Karo lauko vyskupas paskyrė jį karo kapelionu ir nukreipė ganytojiškai tarnystei į tuo metu Varšuvoje besikuriančią Karo lauko ligoninę. Praėjus mėnesiui, jo paties prašymu, jis buvo išsiųstas į frontą, į Vilniaus pulką. Čia tuojau pat ėmėsi ganytojiškos veiklos – patarnavo fronte kovojantiems kareiviams. Jis ne tik teikė sakramentinius patarnavimus, bet ir pagalbą sužeistiems, nepatekusiems į ligoninę, esantiems labai sunkios būklės kareiviams.

Kartu su kovojančia kariuomene nuėjusiam ilgą ir varginantį kelią, kunigui Sopočkai vėl sustreikavo sveikata. Jis buvo paguldytas gydytis į karo ligoninę, kurioje per tas keletą sveikatos stiprinimo savaičių jis vis tiek teikė dvasinę globą kitiems ligoniams. Pasibaigus reabilitacijai, jam buvo paskirtos karo kapeliono pareigos Varšuvos karininkų mokymo stovykloje. Jis privalėjo kiekvieną savaitę pravesti įvairių pakraipų karininkams ir puskarininkiams religinius–moralinius pokalbius bei aptarnauti dvi karines ligonines.


Kunigas Sopočka – karo kapelionas Varšuvos karininkų mokymo stovykloje


Skaitydamas paskaitas, kun. Sopočka kėlė dogmatikos ir Bažnyčios istorijos klausimus, analizavo katekizmą ir aktualias, su karine tarnyba susijusias temas. Jo aptariama religinė–moralinė ir patriotinė problematika buvo vyresnybės teigiamai įvertinta. Karo ministerija išspausdino jo paskaitų medžiagą ir įpareigojo karininkus su ja supažindinti visų būrių šauktinius.



1919 m. Spalį, nepaisant besitęsiančio karo, buvo atnaujinta universiteto veikla. Kunigas Sopočka įstojo į moralinės teologijos skyrių bei pradėjo lankyti teisės ir filosofijos paskaitas. Nuo to laiko kunigas Sopočka privalėjo savo laiką skirti studijoms ir tarnystei kariuomenėje. Be to, jis dar užsiėmė visuomenine veikla. Prižiūrėjo Broliškos kareivių pagalbos (buvo jos pirmininku), kareivių užeigos bei našlaičiais likusių kariškių šeimų vaikų mokyklos veiklą.
1920 m. vasarą kunigas buvo fronto lūžio liudininku, o tuojau po to, jau Varšuvoje, išgyveno didvyrišką jos gynybą ir pergalę prieš sovietų apgultį. Praėjus daugeliui metų, savo prisiminimuose kun. Sopočka komentuos šį įvykį kaip nepaprastą Dievo apvaizdos pasireiškimą ir Lenkijai parodytą, tikinčiųjų išmelstą, Dievo gailestingumo ženklą, nes tą rugpjūtį minios meldėsi bažnyčiose.

Eidamas karo kapeliono pareigas ir studijuodamas moralinę teologiją, jis pradėjo dar vienas, papildomas studijas Pedagoginiame institute. 1923 m. gavo teologijos magistro laipsnį ir ėmė plačiau domėtis pedagogika. Neigiamos alkoholio įtakos mokinių gebėjimų vystymuisi tyrimų rezultatai paskatino jį parašyti diplominį darbą tema „Alkoholizmas ir mokyklinis jaunimas“, apvainikavusį kun. Sopočkos studijas Pedagoginiame institute.



Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, žinodamas kunigo kapeliono nuopelnus ir atliktus darbus, apie jo teologinį ir pedagoginį išsilavinimą, ketino pakviesti jį dirbti į savo vyskupiją. Iš pradžių norėjo jam patikėti ganytojiškos ikimokyklinio jaunimo globos organizavimą. Kunigas Mykolas priėmė šį vyskupo pasiūlymą ir grįžo dirbti į Vilnių.

Formalus sprendimas buvo priimtas 1924 m. rudenį. Jo įgaliotas kunigas Sopočka tapo Vilniaus krašto Karinio ganytojiško regiono vadovu, jo valdose buvo 12 savarankiškų dalinių, kuriuose tarnavo daugiau kaip 10 000 kareivių. Kun. Sopočkos perkėlimas į Vilnių buvo jo paaukštinimas pareigose, bet kartu ant jo pečių užgriuvo sudėtingesnės užduotys ir didesnė atsakomybė. Karo kapelionų konferencijos metu buvo nutarta, kad kiekviename kariuomenės dalinyje šalia sakramentinių patarnavimų nors kartą per dvi savaites bus organizuojami religiniai–moraliniai pokalbiai. Ganytojišką kun. Sopočkos – karo kapeliono – darbą teigiamai įvertino ir maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski).

Kunigas Sopočka taip pat vykdė vyskupo jam paskirtą užduotį – organizuoti ikimokyklinio jaunimo ganytojišką ugdymą, pakvietė bendradarbiauti mokytojus. Tokiu būdu kunigui pavyko įkurti keletą lenkų jaunimo draugijų.Be daugybės ganytojiškų pareigų, kunigas Sopočka toliau tęsė neakivaizdines studijas Varšuvos universiteto Teologijos fakultete ir rašė disertaciją moralinės teologijos tema „Šeima ir teisė Lenkijos žemėse“. Disertaciją jis apsigynė 1926 m. kovo 1 d. Gavęs daktaro laipsnį, jis ketino rašyti kitą, habilitacinį darbą. Mokslinės veiklos vykdymui jam prireikė užsienio kalbų. Dėl šios priežasties kunigas pradėjo studijuoti ir išmoko vokiečių, anglų, prancūzų kalbas. Kunigo Sopočkos rusų kalba vedama katechezė ir karo kapeliono mokymai kareiviams taip pat kėlė didelį tikinčiųjų susidomėjimą.

1927 ir 1928 metais kun. Sopočkai, vis dar einančiam ganytojiškas vadovo pareigas kariuomenėje, buvo paskirtas dar vienas labai atsakingas Dvasinės seminarijos dvasios tėvo postas ir Vilniaus universiteto Pastoralinės teologijos katedros vedėjo pareigos. Šios naujos pareigos privertė jį palaipsniui pasitraukti iš karinės ganytojiškos tarnystės.

Eidamas seminarijos dvasios tėvo pareigas, jis kartu vadovavo Eucharistiniam Marijos solidacijos rateliui, Šv. Pranciškaus trečiajam vienuolynui ir Misijų klero sąjungos klierikų rateliui. Dar vienas papildomas, kun. Sopočkai gyvenant Vilniuje, nuolatos atliekamas darbas buvo vienuolijos seserų išpažinčių klausymas. Sumažinus karinės sielovados darbo krūvį, kunigas vykdė seminarijos dvasios tėvo pareigas, dėstė ir dirbo mokslinį darbą.
Kadangi tais laikais labai trūko atitinkamų vadovėlių, pats parengė savo dėstomų dalykų konspektus, kurie vėliau, studentų padauginti, ilgus metus buvo pagalbine studijų medžiaga. Moksliniai kun. Sopočkos tyrimai visų pirma buvo susiję su jo habilitaciniu darbu, kuriame nagrinėjo auklėjimo ir dvasinio ugdymo problemas.


Kunigas Sopočka su Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentais, 1929 m.


Norėdamas surinkti savo darbui medžiagos įvairose užsienio bibliotekose, 1930 m. jis išvyko į Vakarų Europą. Ši kelionė kun. Sopočkai buvo labai vaisinga ir mokslo, ir religijos prasme. Jos metu jis aplankė ir daugybę kulto vietų bei religinio gyvenimo centrų.
Kunigas rašė ne tik savo habilitacinį darbą, bet ir mokslinius, ir mokslo populiarinamuosius straipsnius pastoralinės teologijos tema, straipsnius bažnytinei enciklopedijai, skaitė mokslinius referetus ir rašė publicistiką.

Vis labiau pasišvęsdamas moksliniam darbui, paprašė karo lauko vyskupo ir arkivyskupo, kad atleistų jį iš kapeliono ir dvasios tėvo pareigų. Po tam tikro laiko jo prašymas buvo patenkintas.
Nuo 1932 m. rugsėjo kun. Sopočka apsigyveno pas seseris vizitietes, kur galėjo ramiai baigti rašyti habilitacinį darbą „Dvasinio ugdymo tikslas, objektas ir subjektas pagalM. Lenčyckį (M. Łęczycki)“. Darbą apsigynė 1934 m. gegužės 15 d. Po to Religinių konfesijų ir viešo švietimo ministerija jam paskyrė docento pareigas Varšuvos universitete, o vėliau jį perkėlė į tas pačias pareigas Vilniaus Stepono Batoro universiteto Pastoralinės teologijos katedroje.

Nuo 1932 m. kun. Sopočka buvo Dievo Motinos gailestingumo seserų, tuomet turėjusių savo namus Vilniuje, nuodėmklausys. Čia 1933 m. gegužę jis sutiko seserį Faustiną Kovalską, kuri tapo jo penitente. Šis susitikimas pasirodė esąs lemtingas visam likusiam kun. Sopočkos gyvenimui ir jo būsimai misijai. Sesuo Faustina, atradusi išsilavinusį nuodėmklausį ir dvasios tėvą, vis dažniau pradėjo kalbėti jam apie savo išgyvenimus, susijusius su Gailestingojo Išganytojo apsireiškimais. Kunigas, neturėdamas pakankamai laiko klausytis ilgų sesers išpažinčių, patarė jai užrašinėti savo dvasines patirtis. Turėdamas laisvesnio laiko pradėjo skaitinėti sesers užrašus. Taip atsirado šv. Sesers Faustinos dvasinis „Dienoraštis“.

Sesuo Faustina apie savo regėjimuose, kuriuos patyrė prieš atvykdama į Vilnių ir Vilniuje, išgirstus Viešpaties Jėzaus paliepimus informavo kun. Sopočką. Pagrindiniai reikalavimai buvo: nutapyti Gailestingiausiąjį Išganytoją vaizduojantį paveikslą, pradėti stengtis, kad pirmąjį sekmadienį po Velykų būtų įsteigta Gailestingumo šventė ir įkurti naują vienuolių bendruomenę. Po kurio laiko paaiškėjo, kad šių uždavinių įgyvendinimą Dievo apvaizda patikėjo kun. Sopočkai.

1934 m. liepą kun. Sopočka tapo Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi. Vėlesniais metais šis faktas buvo itin svarbus. Juk šioje bažnyčioje 1937 m. balandžio 4 d., remiantis aiškiu Viešpaties Jėzaus paliepimu, buvo pašventintas ir eksponuotas pirmas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Sesuo Faustina išvyko iš Vilniaus 1936 m. kovą. Tačiau ir toliau kunigas Sopočka palaikė su ja ryšį laiškais, taip pat aplankydavo ją Krokuvoje ir toliau įgyvendino jiems patikėtą bendrą misiją – atskleisti pasauliui Dievo gailestingumo slėpinį.

Remdamasis Bažnyčios mokymu, ieškojo teologinių Dievo gailestingumo egzistavimo argumentų, taip pat pagrindo, kad galėtų įsteigti regėjimuose lieptą Gailestingumo šventę. Savo tyrimų rezultatus ir šventės įsteigimo argumentus jis pateikė keliuose teologinių leidinių straipsniuose, taip pat atskiruose darbuose Dievo gailestingumo tema. 1936 m. birželį Vilniuje išleido pirmą brošiūrą „Dievo gailestingumas“ su Gailestingiausiojo Kristaus atvaizdu viršelyje. Tą publikaciją išsiuntinėjo visiems į Episkopatą Čenstakavoje (Częstochowa) susirinkusiems vyskupams. Tačiau iš nė vieno jų jis negavo atsakymo. Antrą brošiūrą „Dievo gailestingumas liturgijoje“ išleido 1937 m. Poznanėje (Poznań).

Su Dievo gailestingumo idėja siejosi taip pat ir naujos bažnyčios tokiu pavadinimu statyba Vilniuje. 1938 m. buvo įkurtas bažnyčios statymo komitetas, gana greitai gavęs vaivadijos valdžios ir arkivyskupo R. Jalbžykovskio leidimą. Tačiau prasidėjus karui ir į Vilnių įžengus Sovietų armijai, susidarė nauja politinė padėtis, niekais pavertusi visą pradėtą veiklą. Sovietų kariuomenė išgrobstė sukauptas statybines medžiagas. Dingo ir bankuose laikyti bažnyčios statybai skirti pinigai. 1940 m. kunigas Sopočka dar stengėsi gauti okupacinės valdžios leidimą bent koplyčios statybai, tačiau jo negavo.

Nuolat didesnius Europos plotus apimantis karas ir su juo kartu plintantis blogis įstūmė į itin sunkią padėtį daugybės tautų žmones ir vis labiau stiprino jų įsitikinimą, kad pasaulis privalo melsti Dievo gailestingumo. Taigi kunigas Sopočka su dar didesniu užsidegimu pradėjo skelbti Dievo gailestingumo idėją, nes tik per ją matė pasaulio išsigelbėjimą. Sopočką kvietė skaityti paskaitų kunigai klebonai iš Vilniaus, taip pat ir iš provincijos. Į kun. Sopočkos Vilniaus arkikatedroje sakomus gavėnios pamaldų pamokslus apie Dievo gailestingumą suplaukdavo minios tikinčiųjų iš viso miesto ir paskui apie tuos pamokslus būdavo plačiai kalbama visame Vilniuje.

Tuo metu kunigas Sopočka kaip tik pradėjo rašyti traktatą apie Dievo gailestingumo idėją ir būtinybę įsteigti jo garbei skirtą šventę: „De Misericordia Dei deque eiusdem festo instituendo“. Imtis šio darbo dar prieš karą jį skatino kardinolas Augustas Hlondas (August Hlond), kuriam kun. Sopočka buvo pateikęs savo mokslinius tyrinėjimus Dievo gailestingumo klausimais.

1940 m. birželį Lietuvą vėl užėmė Sovietų armija, o po mėnesio šalis buvo okupuota ir, kaip penkiolikta respublika, inkorporuota į Sovietų Sąjungą. Kunigas Sopočka buvo priverstas nutraukti jau esamų grupių, kurias jis globojo, susitikimus. Neturėjo galimybės išleisti ir traktato apie Dievo gailestingumą. Jam pagelbėjo Jadvyga Osinska, klasikinės filologijos žinovė, kuri redagavo traktatą. Su savo pažįstamais ji slapta kopijavo ir daugino visą medžiagą.
O paskui pasistengė, kad atskiri traktato egzemplioriai atsidurtų asmenų, turinčių galimybę išvykti iš Vilniaus, rankose. Tokiu keliu kun. Sopočkos veikalas pateko į daugelį šalių, o svarbiausia – pas Europos ir pasaulio vyskupus.

Už skelbiamą Dievo gailestingumo idėją ir jo kulto platinimą kunigą Sopočką persekiojo sovietų valdžia. Apie gresiantį pavojų jį perspėjo registracijos biuro tarnautoja, ir kunigas išvengė arešto. Kad būtų saugiau, jis išvyko iš Vilniaus. Pavojui praėjus, jis sugrįžo į Vilnių ir vėl pradėjo vesti seminarus dvasinėje seminarijoje, kurioje, nepaisant sunkių materialinių sąlygų ir patalpų trūkumo, prasidėjo 1940–1941 m. mokslo metai. Jis ir vėl apsigyveno prie Šv. Mykolo bažnyčios, kurioje jau buvo pakabintas vis didesne garbe apgaubiamas Gailestingiausiojo Jėzaus paveikslas.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo vokiečių-sovietų karas. Greitai Vilnius ir vėl buvo okupuotas. Prasidėjo diskriminacija, ypač – žydų. Kunigas Sopočka jau prieš karą vadovavo į jį besikreipiančių žydų katechezei ir padėdavo jiems pasiruošti krikštui. Jo pastangų dėka buvo pakrykštyta apie šešiasdešimt penkis asmenis. Kunigas Sopočka juos rėmė ne tik dvasiškai, bet ir materialiai. Už tokį elgesį jam grėsė labai rimtos nuobaudos ir netgi mirties bausmė. Gestapas aptiko jo veiklos pėdsakų, suėmė jį ir laikė kelias dienas areštinėje.
1941 m. pabaigoje okupacinis vokiečių teroras dar labiau sustiprėjo.

Paskutinį advento sekmadienį jie, neva dėl tariamos epidemijos, uždarė visas Vilniaus bažnyčias, o paskui, 1942 m. kovo 3 d., pradėjo plačią, prieš dvasininkiją nukreiptą, veiklą. Jie areštavo daugybę dvasinės seminarijos profesorių ir alumnų, ir beveik visus Vilniuje dirbančius kunigus. Tuo pat metu ir kun. Sopočkos bute buvo suorganizuota pasala. Bet jis, savo tarnaitės perspėtas, pasiekė Arkivyskupijos kuriją ir pranešė vyskupui apie gresiantį pavojų. Paprašė atleisti jį nuo dvasinės seminarijos paskaitų ir paprašė jį palaiminti, kol slapstysis.
Persirengęs išvyko iš Vilniaus į už keturių kilometrų esančius Juodšilius, kur buvo įsikūręs seserų uršuliečių vienuolynas. Seserys jį apgyvendino jų nuomojamame, pamiškėje stovinčiame name. Gestapas ieškojo jo visoje Lietuvoje, ypač klausinėjo klebonijose ir kitų kunigų. Patikimų asmenų dėka jis gavo pasą Vaclavo Radzievičiaus (Wacław Rodziewicz) pavarde. Nuo to laiko kun. Sopočka buvo laikomas dailide ir staliumi, gaminančiu vietos žmonėms įvairiausius paprastus įnagius ir kitus padargus. Kiekvienos dienos rytą jis aukojo šv. Mišias, o paskui turėjo daug laisvo laiko maldai ir apmąstymams.


Juodšiliuose pas seseris uršulietes Kunigas Sopočka pakeitė pavardę ir savo išvaizdą


Kas porą savaičių jis vykdavo į Juodšilius pas seseris atlikti išpažinties. Kunigas Sopočka ir toliau užsiėmė moksliniu darbu, o reikiamą literatūrą pristatydavo Osinska ir jos bičiulės.

1944 m. rudenį, nepaisydamas nepaprastai sunkių buities sąlygų, arkivyskupas Jalbžykovskis įsakė pradėti skaityti paskaitas dvasinėje seminarijoje. Po dviejų slapstymosi metų į Vilnių sugrįžo ir kun. Sopočka, pradėjo vesti jam skirtus užsiėmimus. Kartu su kitais profesoriais ir alumnais kiekvieną savaitgalį jis važiuodavo į kaimo parapijas ir rinko seminarijos studentams paaukotus žemės ūkio produktus, kurių reikėjo, kad šie galėtų išgyventi. Kunigas Sopočka savo ganytojišką darbą atliko ir už Vilniaus ribų, nuolatos skelbdamas Dievo gailestingumo idėją.
Nors prieš religiją ir nusistačiusi respublikos valdžia iš pradžių toleravo kunigų atliekamą sielovadą, po kurio laiko pradėjo palaipsniui riboti jo darbą, ypač jaunimo ir vaikų katechezę.
Susitikimai parapijose buvo organizuojami paslapčia, bet informacija apie juos vis tiek pasiekdavo valdžią. Dėl to kunigas Sopočka greitai buvo iškviestas į komisariatą. Neabejotinai jam grėsė tam tikros sankcijos ir netgi tremtis į Sibirą.

1947 m. liepą kun. Sopočka gavo iš jau Balstogėje įsikūrusio arkivyskupo R. Jalbžykovskio išganingą kvietimą atvykti dirbti į Lenkiją. Taigi jis nutarė kuo greičiau išvykti iš Vilniaus, juolab kad jau ėjo į pabaigą laikas, skirtas lenkų tautybės žmonių repatriacijai iš Lietuvos. Prieš išvykdamas į Balstogę, nepraradęs tuščių vilčių, kad su Vilniumi išsiskirs tik trumpam, jis aplankė Aušros Vartų Gailestingosios Dievo Motinos koplyčią ir 1947 m. rugpjūčio pabaigoje su paskutiniuoju lenkų transportu išvyko iš miesto. Atkeliavęs į Balstogę kun. Sopočka iš karto nuvyko pas arkivyskupą Jalbžykovskį, norėdamas gauti nurodymus savo būsimai veiklai.



1947 m. rugsėjo pabaigoje jis išvažiavo kelioms dienoms į Myslibužą (Lenkija), kur Jadvyga Osinska ir Izabelė Naborovska, pirmosios Kongregacijos motinos, jau buvo pradėjusios organizuoti vienuoliškosios bendruomenės gyvenimą. Tai buvo pirmas susitikimas su seserimis po jų išvykimo iš Vilniaus. Nuo to laiko su naujos Kongregacijos seserimis jis palaikė nuolatinį ryšį, teikė joms patarimų, dvasinę ir materialinę paramą.


Kunigas Mykolas Sopočka su dvasios seserimis 1970 m.


1947 m. spalį prasidėjo užsiėmimai Balstogės dvasinėje seminarijoje. Kunigas Sopočka čia skaitė tokias pačias paskaitas kaip ir Vilniuje: katechetiką, pedagogiką, psichologiją ir filosofijos istoriją. Kun. Sopočkos darbas seminarijoje neapsiribojo vien paskaitomis. Jis taip pat buvo alumnų nuodėmklausys. Daugybę kartų dvasios tėvo prašomas jis organizavo jiems rekolekcijas. Užsiėmė religine-visuomenine ir šviečiamąja sielovada. Svarbi jo veiklos dalis – švietėjiškasis darbas visuomenės blaivumo klausimais.



Brangiausias ir svarbiausias jam buvo Dievo gailestingumo kulto platinimo darbas. Į jį jis labiausiai buvo įsigilinęs, jam pasišventęs ir iki galo ištikimas. Nepasidavė bažnyčios pasipriešinimui aprobuoti šį kultą, nes jis plito spontaniškai, iš apačių, o ne pagal nustatytą bažnytinę tvarką.
Šį nenorą aprobuoti kultą dar labiau kurstė pasirodančios įvairios publikacijos, kuriose ne visada būdavo teisingai suvokiamas Dievo gailestingumas. Kunigas Sopočka nuolatos paneigdavo klaidingas interpretacijas ir kantriai aiškindavo teologinius šio kulto pagrindus.

Panašiai kaip ir Vilniuje, taip ir Balstogėje, kunigas Sopočka buvo seserų vienuolių nuodėmklausys. Be kitų vienuolių, jis klausė išpačinčių ir Šventosios Šeimos seserų kongregacijos seserų, kurios tada turėjo savo namus Poleskos gatvėje. Teikdamas joms dvasinį patarnavimą, jis pastebėjo, kad galėtų šią savo veiklą praplėsti ir užsiimti aplinkinių gyventojų sielovada. Jo pastangų dėka 1957 m. lapkričio 27-ąją, Kristaus Karaliaus iškilmių dieną, Seserų vienuolyne buvo pašventinta Šventosios šeimos koplyčia.
Išėjęs į pensiją kun. Sopočka visam laikui apsigyveno pas Šventosios Šeimos seseris ir čia teikė dvasinius patarnavimus. Turtinga kunigo asmenybė, jo dvasingumas, nepaprastos gyvenimo patirties kupinas autoritetas ir didelis asmeninis kuklumas traukė tikinčiuosius.

Baigiantis šeštajam dešimtmečiui, kun. Sopočka ėmėsi iniciatyvos statyti Balstogėje naują bažnyčią. Padengęs iš savo santaupų beveik pusę sumos, jis nupirko bažnyčios statybai sklypą su jame esančiais namais.
Su projektuojama bažnyčia jis siejo dar Vilniuje puoselėtus planus pastatyti Dievo gailestingumui skirtą šventovę, bet ir šį kartą jis turėjo susitaikyti su savo užmačių žlugimu.

1958 m. kunigiškas rekolekcijas vedančiam kunigui Sopočkai sutriko veido nervas. Nuo to laiko, norėdamas garsiau kalbėti didesnei auditorijai, privalėjo įdėti labai daug pastangų. Jo sveikatai labai pakenkė ir avarija, įvykusi 1962 m. vasarį, Zakopanėje (Zakopane), kur jis dalyvavo pastoralinės teologijos profesorių suvažiavime.
Taigi kunigui Sopočkai būtina buvo išeiti į pensiją, ir šis faktas jį labai pritrenkė. Jis, visada kupinas veiklos, turintis daugybę darbų ir pareigų, pirmą kartą gyvenime, išskyrus slapstymosi laiką Juodšiliuose, turėjo begales neriboto laiko, kurį galėjo disponuoti kaip išmanydamas.

Kunigiškus patarnavimus jis teikė Šventosios Šeimos koplyčioje Poleskos gatvėje 42, o juos atlikęs, vis dažniau prisėsdavo prie pradėtų Dievo gailestingumo idėjai skirtų veikalų. O kai tik ėmė keistis su šia tema susijusi bendra atmosfera, jis jai pasišventė su dar didesne aistra. Turėdamas daug laiko, jis pradėjo rašyti mokslinį Dievo gailestingumo idėjos pagrindų veikalą.
Buvo sukaupęs daugybę medžiagos, turėjo daug jau parašytų straipsnių ir naujų apmąstymų. Taigi pradėjo uoliai rašyti. Taip atsirado daug veikalų, bet svarbiausias yra keturių tomų „Dievo gailestingumas Jo darbuose“. Šis veikalas buvo išverstas ir į anglų kalbą. Vakaruose gyvenančių, Dievo gailestingumo kultui pasišventusių asmenų dosnumo dėka, pirmasis tomas lenkų kalba buvo išleistas Londone 1959 m., o likusieji trys – Paryžiuje, septintajame dešimtmetyje.

Tokį kun. Sopočkos užsidegimą ir atsidavimą šiam darbui ypač skatino viena svarbi aplinkybė – faktas, kad nuolatos plito Dievo gailestingumui skirtos pamaldos ir vis daugiau teologų domėjosi šia idėja. Kitas esminis akstinas ir paskatinimas šiam Dievo gailestingumui skirtam misionieriškam darbui buvo 1965 m. Krokuvos arkivyskupo Karolio Wojtyłos (Karol Wojtyła) pradėtas informacinis sesers Faustinos Kovalskos procesas. Į šį procesą kaip liudininkas buvo įtrauktas ir kunigas Sopočka.

Kunigas Sopočka sulaukė gražių jubiliejų – kunigiškos tarnystės 60-mečio. Daugelio šiose iškilmėse dalyvavusių nuomone, toks garbingo, didžiai Dievo tarnystei nusipelniusio kunigo pagerbimas buvo gerokai pavėluotas – ypač jeigu kalbama apie jo nuopelnus platinant Dievo gailestingumo kultą.
Vienintelis jo visokeriopų nuopelnų Bažnyčiai ir Balstogės arkivyskupijai pripažinimo ženklas buvo parodytas 1972 m., pačioje gyvenimo pabaigoje: jam suteiktas Metropolinės bazilikos kapitulos gremialinio kanauninko titulas.



Kunigas Sopočka visą savo gyvenimą buvo tvirtus dvasinius pagrindus turintis veiklos žmogus. Kai prasidėjo fizinės negalios ir susilpnėjo sveikata, dvasios sfera tapo jo veiklos ir tarnystės Dievo reikalams plotmė.



Kunigo Sopočkos „Dienoraštyje“ užrašytos skaitytų veikalų citatos liudija, kad jis būtent šitaip suprato savo paskutinę tarnystę:

„Senatvę reikia priimti kaip pašaukimą didesnei Dievo ir žmonių meilei. Seniems žmonėms Dievas turi naujų planų – priverčia juos įsigilinti į save, atskleisdamas jiems jų pačių vidinį gyvenimą, pastatydamas veidu į veidą. Vienintelis veiksmingas aktas, kurį tuomet sugebame atlikti, yra malda. Toks veiksmingas pasyvumas – tai laikas, kai viskam pasirengiama, kai viskas nusprendžiama, viskas iki galo išsigrynina. Dangus bus „TĖVE MŪSŲ“ kalbėjimas“.



Nors būta abipusių ir kunigo, ir Didžiosios Lenkijos Gožuve jo įkurtos Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos seserų pastangų, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus kunigas praleistų šios vienuolijos namuose, kunigas, baimindamasis, kad dėl atsiradusių sveikatos negalavimų sunkiai pritaps naujoje aplinkoje, priėmė sprendimą niekur nevykti. Jis liko Balstogėje iki pat mirties. Kunigas Sopočka mirė šeštadienio vakarą, 1975 m. vasario 15-ąją, šventojo Faustino, sesers Faustinos Kovalskos globėjo, dieną, savo kambaryje Poleskos gatvėje, nesulaukęs, kol Bažnyčia įteisins naujas Dievo gailestingumo kulto formas.



1959 m. Šventojo Oficiumo kongregacija (šiandien Tikėjimo mokslo kongregacija) tam, kad nepasklistų klaidingos sampratos, uždraudė Dievo gailestingumo kultą vaizduojančių paveikslų ir tekstų sklaidą tokiais pavidalais, kokius nurodė sesuo Faustina. Kunigas Sopočko nuolankiai pakluso šiam sprendimui ir daugiau pasišventė moksliniam darbui, stengdamasis pagrįsti šio kulto teologinius pamatus.

Tik praėjus trejiems metams po kunigo Sopočkos mirties – 1978 m. balandžio 15 – buvo atšaukta naujas Dievo gailestingumo kulto formas draudžianti Notifikacija – “Šventoji Kongregacija įvertinusi daug 1959 metais nežinomų originalių dokumentų, apsvarsčiusi visiškai pasikeitusias aplinybes, atsižvelgdama į daugelio Lenkų Ordinarų nuomonę, skelbia, kad draudimai, nurodomi cituojamojoje Notifikacijoje, jau yra negaliojantys“.



Namas, kuriame kun. Sopočka praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, dabar priklauso Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai. Kunigo Sopočkos bute yra įrengtas jo memorialinis kambarys.



Vieta, kurioje pal. kun. Mykolas Sopočka mirė, praleidęs savo paskutiniuosius gyvenimo metus.
Gailestingojo Jėzaus Seserų Kongregacija, Balstogėje, Poleskos g. 42


 
 

Memorialinis kambarys


Dievo Gailestingumo šventovė, kurioje ilsisi pal. kun. Mykolo Sopočkos palaikai Balstogė,
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos aikštė 1


Dievo Gailestingumo šventovės vidus


Sarkofagas su palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos palaikais


2008 m. rugsėjo 26 d. Popiežius Benediktas XVI savo dekretu paskelbė kunigą Mykolą Sopočką – Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėją – palaimintuoju.





„Prie Viešpaties Jėzaus kojų regėjau savo nodėmklausį, o už jo – daugybę aukščiausiųjų dvasininkų, kurių drabužių nekada nebuvau mačiusi, tik vizijoje. O už jų įvairius dvasinius luomus; toliau mačiau didžiules minias žmonių, kurių negalėjau aprėpti akimis. Mačiau iš Ostijos išeinančius šiuos du spindulius, kokie yra šiame paveiksle, jie glaudžiai vienas su kitu susijungė, bet nesusimaišė, ir atėjo į mano nuodėmklausio rankas, o paskui į tų dvasininkų rankas, o iš jų rankų pasiekė žmones ir sugrįžo į Ostiją... “ (Dien., 344).

„Jo pastangomis nauja šviesa nušvis Dievo Bažnyčioje sieloms paguosti“ (Dien., 1390).



2008 m. rugsėjo 28 d. Balstogėje (Lenkija) Dievo Gailestingumo šventovėje įvyko kun. Mykolo Sopočkos – sesers Faustinos Kovalskos nuodėmklausio ir šios šventosios dvasios vadovo, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėjo, beatifikacija. Beatifikacinėms šv. Mišioms vadovavo popiežiaus deleguotas Šventųjų Skelbimo Kongregacijos prefektas arkivyskupas Angelo Amato. Arkivyskupas Angelo Amato, perskaitęs popiežiaus Benedikto XVI 2008 m. rugsėjo 26 d. Vatikane išleistą dekretą, beatifikavo kunigą M. Sopočką.




Popiežius Benediktas XVI prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, kurią sekmadienį, 2008 m. rugsėjo 28-ąją kalbėjo kartu su tikinčiaisiais Kastel Gandolfe, naudodamasis televizijos kanalais, pasveikino šventės dalyvius:

„Sveikinu čia, į Kastel Gandolfą, atvykusius lenkus.
Šiuo ypatingu būdu sveikinu šiandien Lenkijoje, Balstogėje, vykstančios Dievo tarno, kun. Mykolo Sopočkos, šv. Faustinos Kovalskos nuodėmklausio ir dvasios vadovo, beatifikacijos dalyvius. Jo patariama savo mistines patirtis ir Gailestingojo Jėzaus apreiškimus sesuo Faustina aprašė mums gerai žinomame savo dienoraštyje. Taip pat jo pastangomis buvo nutapytas ir pasauliui perduotas garsus paveikslas su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.
Šis Dievo Tarnas buvo žinomas kaip uolus kunigas, profesorius ir auklėtojas, Dievo gailestingumo kulto puoselėtojas. Džiūgauju kartu su Balstogės ir Vilniaus arkivyskupijomis bei su visais pasaulio tikinčiaisiais, kuriems yra artimas Gailestingojo Jėzaus apreiškimas. Šia beatifikacija Dievo namuose tikriausiai džiaugiasi ir mano mylimas pirmtakas Dievo tarnas Jonas Paulius II. Tai jis pasaulio likimą patikėjo Dievo Gailestingumui. Todėl kartoju jo linkėjimą: „Tegul laimina jus visus neišsenkamo gailestingumo Dievas“.

 

<< Turinis

 

Į viršų

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka