10
Titulinis puslapis

„Lemiamas veiksnys norint patirti
Dievo gailestingumą yra pasitikėjimas”.

“Pasitikėjimas Dievu turi būti stiprus ir ištvermingas,
be abejonių ir silpnybių“ (kun. Sopočka).


Ištraukos iš kun. dr. Mykolo Sopočkos keturių tomų veikalo

„DIEVO GAILESTINGUMAS JO DARBUOSE“


DIEVO GAILESTINGUMAS

„Žmonių mintys apie Dievą yra labai miglotos, nes „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18).
(...) Jeigu niekada nebūtume regėję saulės ir apie ją spręstume tik iš apniukusią dieną prasiskverbiančios šviesos, nesugebėtume susidaryti tikslios nuomonės apie šį šviesos šaltinį. Arba jeigu niekada nebūtume matę baltos šviesos ir tik mėgintume ją pamatyti per septynias vaivorykštės spalvas, negalėtume jos iš tikrųjų pažinti. Panašiai mes patys negalime susidaryti nuomonės ir apie Dievą, bet galime pažinti Jo tobulumą, atsiskleidžiantį per Jo kūrinių nuolatinį kartojimąsi ir dalijimąsi, nors Dieve jie visi yra gryna, paprasta vienovė.
Dievas – tobuliausioji būtybė – yra skaisčiausioji ir paprasčiausioji dvasia, kitaip tariant neturinti jokių sudedamųjų dalių.
(...) Neįmanoma įsigilinti į visas Dievo tobulybes: jų yra labai daug ir sunku jas pažinti.
(...) Iš visų šių tobulybių Viešpats Jėzus išskiria vieną, iš kurios kaip iš šaltinio išteka viskas, kas mus ištinka žemėje, ir kurioje Dievas nori būti šlovinamas visą amžinybę. Tai yra Dievo gailestingumas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).

Dievo gailestingumas – tai Jo veikimo tobulybė, skirta žemesniosioms būtybėms tam, kad jos būtų išvestos iš dvasinio skurdo ir būtų pašalinti jų trūkumai – tokia yra Jo valia daryti gera visiems, kurie kenčia dėl kokių nors trūkumų ir patys nesugeba jų pašalinti. Pavienis gailestingumo aktas yra užuojauta, o nuolatinė gailesčio būsena – gailestingumas.
Dievo santykis su kūriniais pasireiškia per jų trūkumų šalinimą ir didesnių arba mažesnių tobulybių suteikimą. Savaime apspręstas, nuo jokių aplinkybių nepriklausomas tobulybių dalijimas yra Dievo gerumo veiksmas, gerumo, kuris kiekvienam dalija dovanas savo nuožiūra.
Matydami visišką Dievo nesavanaudiškumą dalijant gėrybes, teigiame, kad Jis tai daro iš savo dosnumo. Dievo budėjimą, kad pasitelkę dovanotas gėrybes pasiektume išskirtinį, mums skirtą tikslą, mes vadiname apvaizda. Tobulybių dalijimas pagal iš anksto nustatytą planą ir tvarką bus teisingumo veiksmai. Galiausiai tobulybių dalijimas kūriniams tam, kad jie būtų išvesti iš skurdo ir netektų savo trūkumų, yra Gailestingumo veiksmai.
Ne kiekvienoje būtyje trūkumas yra skurdo apraiška, nes juk kiekvienam kūriniui priklauso tik tai, ką Dievas anksčiau numatė ir skyrė. Juk tai, kad avis neturi proto, nėra jos nelaimė, kaip faktas, kad žmogus neturi sparnų, nerodo jo skurdo. Tačiau nelaimė ir vargas yra žmogus be proto arba paukštis be sparnų. Visa, ką Dievas daro dėl kūrinijos, daro pagal deramą numatytą ir užtvirtintą tvarką, kuri yra Dievo teisingumas. Bet kadangi ši tvarka buvo priimta visiškai geranoriškai ir niekas jos Dievui neprimetė, todėl tokios, o ne kitokios tvarkos įvedime reikia taip pat įžvelgti Gailestingumo veiksmus.

Pavyzdžiui, Mozės, plaukiančio krepšyje per Nilo upės vandenis, išgelbėjimą, suprantamą visiems, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių, pavadinsime Dievo geraširdiškumu. Bet jeigu atkreipsime dėmesį į Dievo nesavanaudiškumą išgelbėti kūdikį, nes juk Jam to nereikėjo, o ir pats kūdikis to nenusipelnė, tai suvoksime, kad tai vien Dievo begalinio dosnumo apraiška. Mozės išgelbėjimą, įvykdytą tik todėl, kad jo padedamas Dievas nusprendė išvesti izraelitus iš Egipto, pavadinsime Dievo teisingumu. Upėje palikto, apleisto vaiko, kuriam gresia įvairiausi pavojai, sergėjimą priskiriame Dievo apvaizdai. Galiausiai apleisto vaiko išvedimas iš skurdo ir gausių nepriteklių, tobulybės jam skyrimas per atitinkamų gyvenimo, augimo, auklėjimo, lavinimosi sąlygų suteikimą yra Dievo gailestingumo apraiška.
Kadangi kiekviename iš šio pavyzdžio pateiktų momentų pirmiausia mus šokiruoja vaiko bejėgiškumas ir įvairiausi nepritekliai, tai galime sakyti, kad Dievo geraširdiškumas yra kuriantis ir duodantis Gailestingumas; Dievo dosnumas – tai Gailestingumas, gausiai apdovanojantis nesant jokių nuopelnų; Dievo apvaizda – tai budintis Dievo gailestingumas; Dievo teisingumas – Gailestingumas, atlyginantis daugiau, nei nusipelnyta, baudžiantis mažiau, nei užsitarnauta; ir galų gale Dievo meilė – Gailestingumas, atleidžiantis žmogaus skurdą ir kviečiantis mus savęs link. Kitaip tariant, Dievo gailestingumas yra pagrindinis Dievo veikimo išorėje motyvas, kuris yra kiekvieno Kūrėjo kūrinio ištakose.

Visame Šv. Rašte yra daugiau kaip keturi šimtai vietų, šlovinančių Dievo gailestingumą, Psalmyne – šimtas trisdešimt, o dar daugiau yra atskirų Dievo gailestingumą apdainuojančių ištraukų. (...) Dievas stengiasi mus mokyti pateikdamas mums savo vidinį gyvenimą, savo santykį su kūriniais, ypač su žmonėmis. Dievas nori, kad mes Jį garbintume per Jo Gailestingumą, kad mes sektume Jo darbais“.



„EVANGELIJOS ESMĖ – SKELBTI NE TAI, KAD NUSIDĖJĖLIAI
PRIVALO TAPTI GERI, O KAD DIEVAS YRA GERAS NUSIDĖJĖLIAMS“.
(iš kun. Sopočkos „Dienoraščio“)



DIEVO GAILESTINGUMO KULTAS

„Viešpaties Jėzaus meilė mums yra dieviška ir žmogiška, nes juk Jis turi ir dievišką, ir žmogišką prigimtį ir valią. Todėl Švenčiausiąją Jėzaus Širdį galima laikyti trigubos Jo meilės mums simboliu: dieviškosios, dvasinės žmonių ir žmogiškųjų jausmų.
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultu pirmiausia šloviname Viešpaties Jėzaus žmogiškąją meilę žmonių giminei, taip pat ir Jo mums skirtą dieviškąją meilę, kuri kaip meilė skurdui, yra Dievo gailestingumas. Taigi šiuo kultu mes šloviname tik Dievo gailestingumo pėdsaką – jis atsiranda tik per santykį su Juo.

Dievo gailestingumo kulte artimesni materialūs dalykai yra kraujas ir vanduo, ištekėję iš atverto, ant kryžiaus kybančio Išganytojo šono. Jie yra Bažnyčios simboliai. (...) Tas kraujas ir vanduo nuolatos teka Bažnyčioje dvasią apvalančių malonių (per krikšto ir atgailos sakramentą) ir gyvasties teikiančių malonių (per Altoriaus Sakramentą) pavidalu, o jų šaltinis yra apaštalams Išganytojo suteikta Šventoji Dvasia. (…) Formalus veiksnys šiame kulte, taigi jo motyvas, yra nesibaigiantis Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gailestingumas puolusiam žmogui. Tai Dievo meilė žmonių giminei plačiąja prasme, nes tai nėra tobulai pasirinkta meilė, o tik gailesčio kupina meilė skurdui.
(...) Taigi galime daryti išvadą, kad Dievo gailestingumo kultas yra logiška Jėzaus Širdies kulto pasekmė, kulto, su kuriuo jis buvo susijęs, o dabar egzistuoja atskirai ir su juo nesitapatina, nes turi kitą materialų ir formalų objektą ir visiškai kitą tikslą: jis siejasi su visais trimis Šventosios Trejybės Asmenimis, o ne vien su Antruoju, kaip aname kulte, taip pat labiau atitinka šiuolaikinio žmogaus, kuriam reikia pasitikėjimo Dievu, psichikos būseną. JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI, o per Tave pasitikiu ir Tėvu, ir Šventąja Dvasia.

Dievo gailestingumui skirtos pamaldos – gailestingumui, kuriuo Dievas apdovanoja mus per atgailos sakramentą – priklauso toms pamaldoms, kurios tinka visoms sieloms. Nes jos stengiasi garbinti Gailestingiausiąjį Išganytoją ne kokioje nors ypatingoje būsenoje ar paslaptyje, bet jo visuotiniame gailestingume, kuriame visos paslaptys randa giliausius savo paaiškinimus.
(...) Nes mūsų šlovinimas yra nukreiptas į garbinamą Žmogaus Dievo Asmenį. Tai išreiškia nuoširdus aktas: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI, sieloje pažadinantis nuodėmingumo ir menkumo pojūtį bei pasitikėjimo dorybę, kuri yra mūsų išteisinimo pagrindas“.



PASITIKĖJIMAS

Pasitikėjimas yra lemiamas veiksnys Dievo gailestingumui patirti.
Natūralus pasitikėjimas – tarsi tikintis kito žmogaus pagalbos – žmogaus gyvenime yra didžiulis svertas. Bet tikėdamiesi žmonių pagalbos dažnai nusiviliame. Tačiau tas, kas pasitiki Dievu, niekada nebus apviltas. „Tą, kuris Viešpačiu pasitiki, lydės ištikima meilė“ (Ps 32, 10).
(...) atsisveikinimo kalboje, pasakytoje po paskutinės vakarienės, Viešpats Jėzus, davęs paskutinius nurodymus ir perspėjęs apaštalus apie jiems gresiantį spaudimą, kokį jie turėsią patirti dėl Jo vardo, pabrėžia pasitikėjimą, kaip būtiną ištvermės ir jiems į pagalbą ateisiančio Dievo gailestingumo sąlygą: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Tai yra paskutinieji, prieš kančią ištarti Išganytojo žodžiai, kuriuos užrašė Jo mylimas Apaštalas, trokšdamas priminti visiems visų laikų tikintiesiems, koks svarbus yra pasitikėjimas, jis ne tik patartinas, bet ir būtinas, nes Išganytojas taip prisakė.

Kodėl Dievas taip labai mums siūlo pasitikėjimą? Nes jis yra Dievo gailestingumui atiduodama pagarba. Kas tikisi Dievo pagalbos, tas pripažįsta, kad Jis yra visagalis ir geras, kad gali ir nori mums padėti ir kad, visų pirma, Jis yra gailestingas. „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18).
Mes privalome Dievą pažinti teisingai, nes neteisingas Dievo pažinimas atšaldo mūsų santykius su Juo ir stabdo Jo gailestingumo malones.

(...) Mūsų dvasinis gyvenimas, visų pirma, priklauso nuo to, kaip mes suvokiame Dievą, kokį Jį susikuriame. Jeigu susikursime neteisingą supratimą apie Aukščiausiąjį Viešpatį, mūsų santykiai su Juo bus nederami, o mūsų pastangos, siekiančios juos pagerinti – bevaisės. Jeigu mes Jo iki galo ne-
suvokiame, mūsų dvasiniame gyvenime bus daug trūkumų ir netobulumų. Jeigu ta samprata pagal žmogiškas galimybes bus teisinga, mūsų dvasia, be jokios abejonės, augs šventume ir šviesoje.

Taigi Dievo suvokimas yra raktas į šventumą, nes reguliuoja mūsų santykius su Dievu ir Dievo su mumis. Dievas mus pasirinko savo vaikais, bet mes iš tikrųjų, deja, nesielgiame kaip vaikai: tik žodžiais esame Dievo sūnūs ir dukros, o veiksmais mes neparodome savo vaikiško pasitikėjimo savo geruoju Tėvu. (...) Pasitikėjimo stoka trukdo Dievui apreikšti mums Jo geradarystę, ji yra tarsi tamsus, saulės spinduliams prasiskverbti neleidžiantis debesis, tarsi šaltinio vandeniui neleidžianti laisvai tekėti užtvanka.
(...) Niekas nesuteikia Dievo galybei didesnės garbės, kaip kad tai, jog Dievas padaro visagaliais tuos, kurie Juo pasitiki. Bet kad mūsų pasitikėjimas niekada mūsų neapviltų, jis turi pasižymėti tam tikromis, paties gailestingumo Karaliaus nurodytomis savybėmis.
(...) Pasitikint Dievu negalima pernelyg pasitikėti savimi, savo talentais, savo sumanumu, nei savo jėgomis, nes tada Dievas atsisakys pagelbėti ir leis mums įsitikinti, kokie iš tikrųjų esam nevykę. Dievo reikaluose turėtume nepasitikėti savimi ir būti įsitikinę, kad mes patys veikdami savarankiškai sugebame tik iškreipti arba netgi sunaikinti Dievo planus.

Pasitikėjimas Dievu privalo būti stiprus ir ištvermingas, be abejonių ir silpnybių. Taip pasitikėjo Abraomas, ketindamas paaukoti savo sūnų. Taip pasitikėjo kankiniai. Nors į audrą patekusiems apaštalams pritrūko šios dorybės ir todėl Viešpats Jėzus jiems papriekaištavo: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26). Stipriai pasitikint reikia vengti silpnadvasiškumo ir įžūlumo. Silpnadvasiškumas yra visų bjauriausia pagunda, nes jeigu prarasime drąsą geriems darbams, greitai įkrisime į nusikaltimų bedugnę. Įžūlumas taip pat yra labai pavojingas (pvz., proga nusidėti), kai tikimės, kad Dievas mus išgelbės. Tai yra Viešpaties Dievo gundymas, kuris gundytojams paprastai tragiškai baigiasi.

Pasitikėjimas turi būti susietas su ilgesiu, kitaip tariant, troškimu pamatyti Dievo pažadus ir troškimu susijungti su mūsų numylėtuoju Išganytoju. (...) Dievo ilgesys privalo atitikti Dievo valią, būti labai nuolankus ne tik jausmo prasme, bet ir valios, kuri turi skatinti mus nuolatiniam darbui ir visiškam pasiaukojimui Dievui. Juk pasitikėjimo kupiną ilgesį reikia pagrįsti nuoširdžia atgaila už nuodėmes, nes kitaip jis tebūtų iliuzija.

Pasitikėjimas, visų pirma, yra Dievo gailestingumui atiduota pagarba, gailestingumui, kuris pasitikėjusįjį apdovanoja stiprybe ir drąsa, reikalinga didesniems sunkumams įveikti.
(...) Pasitikėjimas Dievu pašalina kiekvieną liūdesį ir slogią nuotaiką, o širdį, net ir pačiomis sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis, pripildo didelio džiaugsmo. (...) Pasitikėjimas teikia tokios vidinės ramybės, kokios pasaulis negali suteikti. Pasitikėjimas atveria kelią visoms dorybėms.
Yra tokia legenda apie tai, kaip visos dorybės nutarė palikti daugybe nusikaltimų išniekintą žemę ir grįžti į dangiškąją tėvynę. Kai jos priartėjo prie dangaus vartų, durininkas įleido visas, išskyrus pasitikėjimą, kad žemėje, tarp šitiek pagundų ir kančių pasilikę vargšai žmonės nepultų į neviltį. Taigi pasitikėjimui teko grįžti atgal, o paskui jį sugrįžo ir visos kitos dorybės.
Pasitikėjimas ypač guodžia mirštantį žmogų, kuriam paskutinę akimirką prieš akis prabėga visos jo gyvenimo nuodėmės, ir jį suima baisi neviltis. Todėl mirštantiesiems reikia pasiūlyti atitinkamus pasitikėjimo aktus, reikia jiems kalbėti apie artėjančią tėvynę, kurioje gailestingumo Karalius su džiaugsmu laukia pasitikinčiųjų Jo gailestingumu. Pasitikėjimas užtikrina dovaną po mirties – tai liudija daugybė šventųjų pavyzdžių.
Ypač iškalbingas Dizmo – ant kryžiaus šalia Viešpaties Jėzaus mirštančio piktadario, kuris paskutinę savo gyvenimo akimirką su pasitikėjimu kreipėsi į Jį ir išgirdo palaimingą tvirtinimą: „Šiandien su manimi būsi rojuje.“
(...) „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties. Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys“ (Jer 17, 5–6). Tai šiuolaikinio pasaulio vaizdas, pasaulio taip labai pasitikinčio savimi, savo protu, savo jėga ir savo išradimais, kurie, užuot jam teikę laimę, kelia susinaikinimo abejonių.
Žinoma, išradimai yra geri dalykai ir atitinka Dievo valią, nes Jis yra pasakęs: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28), bet negalima pasitikėti vien savo protu, pamiršus Kūrėją, jam priklausančią pagarbą ir pasitikėjimą Juo.

Pasitikėkime Dievu kasdieniuose ir amžinybės reikaluose, kentėdami, pavojaus atvejais ir kai būsime visų apleisti. Pasitikėkime net ir tada, kai mums atrodo, kad ir Dievas mus apleido, kai Jis mūsų nepaguodžia, kai neišklauso, kai prislegia mus sunkiu kryžiumi. Tada reikia labiausiai pasitikėti Dievu, nes tai yra išbandymo laikas, patirties laikas, kurį turi ištverti kiekviena siela.

Šventoji Dvasia, suteik man tvirto pasitikėjimo malonę, atsižvelgdama į Viešpaties Jėzaus nuopelnus, ir baimės kupiną malonę, atsižvelgdama į mano silpnumą.

Kai skurdas pasibels į mano namus: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI.
Kai užklups liga arba bus man skirtas luošumas: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI.
Kai atstums pasaulis ir jo neapykanta nuolatos mane lydės:
JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI.
Kai juodas šmeižtas suteps mane ir pripildys kartėlio: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI.
Kai mane apleis bičiuliai ir skaudins žodžiais ir darbais: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI.

Meilės ir gailestingumo Dvasia, būk mano priebėga, saldi paguoda, palaiminga viltis, kad sunkiausiais savo gyvenimo atvejais niekada nepaliaučiau Tavimi pasitikėti!“



MALDA YRA DIEVO GAILESTINGUMO KELIAS

„Nesibaigiančio Gailestingumo kupinas Dievas parengė kiekvienam iš mūsų gausybę malonių, dovanų, vaisių ir palaiminimų, bet tam, kad mes juos gautume, reikia mūsų maldos, išreiškiančios mūsų norą gauti tas nesuskaičiuojamas Dievo gailestingumo apraiškas.
(…) Vienas iš dviejų ant kryžiaus kybančių piktadarių meldžiasi ir eina
į dangų, o kitas piktžodžiauja ir žūsta. (…) Malda visiems yra būtina: nusidėjėliams ir teisuoliams. Be maldos nusidėjėliai nenutrauks pančių nuo savo įsisenėjusių įpročių ir nesulauks Dievo gailestingumo. Be maldos teisuoliai nepadarys pažangos dorybės kelyje ir ilgai neišsilaikys jos aukštumose, bet greitai pasiduos pagundai ir suklups.

(...) Dievas visada yra Viešpats savo soste, o žmogus visada tik kūrinys prie Jo kojų. Ten ir yra žmogaus vieta, ir tik ten klūpodamas jis įgauna tikrąją savo vertę ir džiaugsmą: „Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24). (...) Štai kokią savo Gailestingumo begalybę žada tiems, kurie melsis. Jie ne tik gaus tai, ko prašo, bet dar šiame gyvenime jie patirs džiaugsmo pilnatvę.

Ar tik mes patys meldžiamės? (...) Mūsų pašventimą, kuriame maldai yra skiriamas ypač svarbus vaidmuo, mums teikia Šventoji Dvasia, taigi nuo Jos ta malda ir turi tam tikru būdu labiausiai priklausyti: „Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“(1 Kor 12, 3).
Ji mums parodo Jos kilnumą, būtinybę ir galią, kartu įliedama į mūsų širdis tam tikrą maldos ilgesį. Kitaip tariant, Ji suteikia maldos dvasią, kuri yra viena iš būtiniausių maldos veiksmingumo sąlygų.

(…) Ji persismelkia į mūsų širdies gelmes ir geriausiai žino, ko reikia mūsų išganymui. Ji mums pasufleruoja būtent tai, ko turime melsti ir kas mums padeda tobulėti. Ji mus taip pat moko gero meldimosi būdo, suteikdama mums pamaldumo, uolumo, pasitikėjimo ir ištvermės.
(...) Štai kaip glaudžiai Šventoji Dvasia yra susijusi su malda, kuri yra kelias į Dievo gailestingumą, o kartu ir pati savo veiksmingumo prasme yra to Gailestingumo vaisius.

(...) Melstis ir patirti gailestingumą – tai tas pats, kas turėti Dievo Širdį ir sielos išganymą. (...) Melstis reikia paprastai, būti tokiu, koks esi, su savo sugebėjimais ir priemonėmis, kokių tau Dievas suteikė. (...) Be to, maldoje reikia turėti išradėjo talentą, semti ją iš sielos, iš į antgamtinį lygmenį pakilusios širdies gelmių.
(…) Nežinau, kokios puikybės turi būti pilnas besimeldžiantis žmogus, kad apie savo maldos kokybę spręstų pagal savo daromas nepaprastas pastangas. Juk mes patys iš savęs nesugebame to padaryti, nes Šventoji Dvasia, Jėzaus Kristaus Dvasia sumažina mūsų negalią ir meldžiasi mumyse neišraiškingais atsidūsėjimais. Jeigu iš Jos, iš širdies, eina malda, ji prasiskverbia į dangų ir viską išmeldžia.

„Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).
Visuomet melstis (...) nevaržyti savęs maldaknygėmis, o greičiau melstis tikėjimo dvasia, atsiduodant Dievo valiai, garbinant Jo esybę, Jo grožį, Jo didybę ir gerumą – štai kas nėra iliuzija. (...) Ne visada galime turėti naujų minčių, bet visada galime nukreipti į Dievą savo jausmus, kuriuose susijungia visos dvasios jėgos. Taip melsdamiesi šventieji atliko didžiulius darbus, visą pasaulį apkeliavo ir darbus paversdavo malda“.



„VISA ŽMONIJOS ISTORIJA YRA KUPINA DIEVO
PASTANGŲ UŽMEGZTI POKALBĮ SU ŽMOGUMI“.

„JEIGU LIAUSIESI KALBĖTI DIEVUI [MELSTIS],
NESUTIKSI JĖZAUS IR NEIŠGIRSI JO TAU KALBANČIO“

(iš kun. Sopočkos Dienoraščio).



TIKĖJIMO DVASIA

„Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5).
Taip apaštalai prašė Išganytojo sustiprinti jų tikėjimą, suprasdami, kad tikėjimas yra malonė, Dievo gailestingumo dovana, kurios šiaip jau patys nėra verti ir todėl nuolankiai prašo šios dovanos kaip pačios didžiausios geradarystės.
Išganytojas atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: Išsirauk ir pasisodink jūroje – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Taip Kristus kalba apie tikėjimo galią, norėdamas sužadinti mokinių norą trokšti tikėjimo ir jo prašyti.

(...) Tikėjimas yra pripažinimas tiesa to, ką Dievas mums apreiškė ir perteikė per Bažnyčią, kad patikėtume, tai yra pagarba, kurią mūsų protas be jokių abejonių Dievo skelbiamomis tiesomis atiduoda Viešpačiui. (...) „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Priimdami šį Kristaus liudijimą ir pavesdami Jo žodžiams savo protą, mes atliekame tikėjimo aktą, kurį dažnai kartodami tobuliname tikėjimo dvasią. Tam, kad gimtume iš Dievo ir būtume Dievo vaikais, reikia priimti Kristų ir Juo tikėti. (…) Tikėjimas pakelia sielą virš viso prigimtinio pasaulio ir padeda jį mums nugalėti bei įveda į pasaulio akims nepasiekiamą sferą. „..jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3).

(...) Per krikštą gauta gyvenimo malonė yra grūdas, iš kurio turi išaugti krikščionio šventumas, nes tikėjimas yra pagrindas ir šaknys. Taip kaip medis sau jėgų semiasi iš šaknų, taip krikščionio gyvenimas iš tikėjimo: jis yra neatsiejama viso gyvenimo, visos dvasinės pažangos ir tobulumo aukštumų sąlyga.
(...) Kai mes gyvename tikėjimu, kai jis yra visos mūsų veiklos šaknys ir šaltinis, tada mūsų gyvenimas, nepaisant išorinių ir vidinių sunkumų, nepaisant tamsos, prieštaravimų ir pagundų, įgauna stiprybės ir pastovumo. Nes tada mes viską vertiname taip, kaip Dievas vertina, mes dalyvaujame nekintamume – Dievo nuolatiniame buvime.

Ne tik dvasinių pratybų metu tobulinkime ir stiprinkime tikėjimą atitinkamais aktais, bet ir kasdieniuose darbuose. Į viską žiūrėkime tikėjimo akimis, tada išvengsime šablono, kuris yra vienas iš didžiausių mūsų gyvenimo pavojų.
Kasdien nuo ryto iki vakaro prisotinkime tikėjimo net ir smulkiausius savo veiksmus, ir kuo daugiau pažengsime savo tikėjime, kuo tikėjimas bus stipresnis, uolesnis ir veiksmingesnis, tuo gausesnis bus mūsų džiaugsmas ir ramybė, nes, atsivėrus platesniems horizontams, sustiprės mūsų viltis, dar galingesnė bus Dievo ir artimo meilė“.



GAILESTINGUMO DARBAI

GAILESTINGUMO DORYBĖ
– PAREIGA DARYTI GAILESTINGUMO DARBUS


„Gailestingumo dorybė yra žmonių brolybės saitas, budri, visus kenčiančius gelbstinti ir paguodžianti motina; ji yra Dievo apvaizdos atvaizdas, nes jos akys mato visų poreikius; ji yra visų pirma Dievo gailestingumo atvaizdas, kaip kad sakė Išganytojas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).
Mes privalome suprasti, kad ši dorybė yra mums ne tik siūloma, bet ji yra griežta kiekvieno krikščionio pareiga. Daugelis žmonių neteisingai suvokia gailestingumo dorybę; jie galvoja, kad, darydami gailestingumo darbus, teikia tik nuo mūsų valios ir geros širdies priklausomą malonę ir auką. Tačiau yra visiškai kitaip.
Gailestingumo dorybė nėra tik patarimas, kurio galima laikytis arba nesilaikyti ir dėl to nenusidėti; tai yra griežtas įstatymas ir pareiga. Nuo jo vykdymo niekas negali išsisukti.

Tai liudija Šventasis Raštas, proto balsas ir mūsų brolybės santykiai. Ši dorybė jau Senajame Testamente buvo griežta visų pareiga. Mozės knygose skaitome: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau: „Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo“ (Įst 15, 11).
(...) Dar stipriau apie mums skirtą gailestingumo pareigą kalbėjo Išganytojas. Aprašydamas Paskutinį Teismą, į teisėjo lūpas jis įdeda tokį nuosprendį: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams“ (Mt 25, 41).
(...) Vienintelė priežastis – gailestingumo darbų savo artimui stoka:
„Nes aš buvau išalkęs ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte... Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 42−45).

Po tokių Viešpaties Jėzaus žodžių turbūt nereikia įrodinėti, kad gailestingumo dorybė yra griežta pareiga, nes teisingasis Dievas negali bausti už tai, kas nebuvo prisakyta. (...) Nesuskaičiuojami Šventojo Rašto fragmentai, kuriuose kalbama apie laikiną atpildą už artimui parodytą gailestingumą. „Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui, – Viešpats atmokės jam už gerą darbą“ (Pat 19, 17). (...) daug daugiau palaiminimų ir malonių Viešpats Jėzus pažada gailestingiesiems: „Duokite, ir jums bus duota (...) Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 38).
(...) Atpildas už gailestingumą nesibaigia laikinais dalykais. Šimteriopai vertingesnės yra dvasinės gėrybės, kuriomis Dievas apdovanoja tą dorybę ir kurios yra nusakomos žodžiais: Dievo atleidimas ir Jo malonė. Tai aukščiausias gėris, brangiausias lobis, vertingiausias perlas, kurį galima lengvai atrasti darant artimiesiems gailestingumo darbus.

Jeigu ką nors ištiko jo tikėjimo susilpnėjimo nelaimė ir dabar jis klaidžioja gyvenime tarsi aklasis, tebūna gailestingas ir be jokios abejonės šiame kelyje suras prarastą dangiškąją šviesą. O jeigu kas nors dar nesuspėjo pažinti Dievo gailestingumo ir todėl negali juo sekti, tegul pradeda daryti gailestingus darbus savo artimiesiems, ir tada tikrai patirs Išganytojo pasakytus žodžius: „Palaiminti gailestingieji, nes jie sulauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).
(...) Gailestingumo dorybė, kaip kad sako Šventasis Raštas, išmeldžia mums malonę ir šviesą, apvalo mus nuo nuodėmių, nukreipia mus prie atgailos sakramento, išgelbėja sielą nuo mirties arba, kitaip tariant, nuo amžinojo pasmerkimo: „Iš tikrųjų išmalda visiems, ją duodantiems, yra vertinga atnaša Aukščiausiojo akivaizdoje“ (Tob 4, 11).

(...) Tam, kad už gailestingumo darbus gautume amžinąjį atpildą, jie privalo išpildyti tam tikras sąlygas, būtent: juos privalome atlikti vien su gryna intencija, noriai, nuolatos ir visiškai nepaisant, kokiam asmeniui juos darysime.

(...) Kokia didelė garbė pavaduoti Dievą liudijant žemėje Jo gailestingumą ir padedant mūsų broliams išbristi iš skurdo, pašalinant jų fizinius arba moralinius trūkumus!
(...) Kokia laimė, kad Dievas tokiu paprastu būdu leidžia mums atlikti atgailą už mūsų nuodėmes ir užsitarnauti amžinąjį atpildą!“



„ŠVENTUMAS – TAI NE SAUJELĖS IŠRINKTŲJŲ PRIVILEGIJA,
BET VISŲ BE IŠIMTIES – DIDŽIAUSIŲ NUSIDĖJĖLIŲ“.
(iš kun. Sopočkos „Dienoraščio“)

 

 

<< Turinis

 

Į viršų

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka