10
Titulinis puslapis

„Duodu žmonėms indą,
su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio.
Šis indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (Dien., 327).

„Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku,
būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų,
ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė“ (Dien., 47).

 

PIRMASIS GAILESTINGOJO JĖZAUS PAVEIKSLAS


Plockas „1931 m. vasario 22 d. vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtines, ėjo du dideli spinduliai, vienas raudonas, o kitas baltas. Tylėdama žvelgiau į Viešpatį, mano siela buvo persmelkta baimės, bet sykiu ir didžiulio džiaugsmo. Po akimirkos man Jėzus pasakė: Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi.
(…) Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, Žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą.
(...) Trokštu, kad būtų Gailestingumo šventė. Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku, būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė. Trokštu, kad kunigai skelbtų šį didžiulį mano gailestingumą nusidėjėlių sieloms. Tenebijo prisiartinti prie manęs nusidėjėlis.
(...) Kartą, nuvarginta šių įvairių sunkumų, kuriuos patyriau dėl to, kad Jėzus man kalba ir reikalauja tapyti tą paveikslą, stipriai pasiryžau prieš amžinuosius įžadus prašyti tėvo Andrašo, kad atleistų mane nuo šių vidinių įkvėpimų ir pareigos tapyti tą paveikslą. Išklausęs išpažinties, tėvas Andrašas man taip atsakė: Nuo nieko sesers neatleidžiu, ir negalima seseriai vengti šių vidinių įkvėpimų, bet apie viską sesuo privalo pasakoti savo nuodėmklausiui, būtinai, absoliučiai būtinai, nes kitaip nueis sesuo klystkeliais, nepaisant didelių Dievo malonių. Laikinai esu sesers nuodėmklausys, tačiau tegul sesuo žino, kad privalo turėti nuolatinį nuodėmklausį, tai yra sielos vadovą. Labai dėl to nuliūdau. Maniau, kad nuo visko būsiu laisva, o įvyko atvirkščiai – aiškus liepimas vykdyti Jėzaus norus. Ir vėl vargas, nes neturiu nuolatinio nuodėmklausio.
(...) Tačiau Jėzaus gerumas yra beribis, žadėjo man regimą pagalbą Žemėje, ir gavau [ją] netrukus Vilniuje. Šią Dievo pagalbą atpažinau kun. Sopočkos asmenyje. Dar prieš atvažiuodama į Vilnių pažinau jį vidiniu regėjimu. Vieną dieną regėjau jį mūsų koplyčioje tarp altoriaus ir klausyklos. Tuomet išgirdau sieloje balsą: Štai tau regima pagalba Žemėje. Jis tau padės įvykdyti mano valią Žemėje“ (Dien., 47-53).

Viešpaties Jėzaus pavesta užduotis seseriai Faustinai buvo tiesiog neįgyvendinama, nes sesuo neturėjo jokių dailininkės sugebėjimų. Ji stengėsi paklusti Dievo valiai ir ieškojo kitos sesers pagalbos, manydama, kad kita sesuo galėtų nutapyti paveikslą. Deja, nieko iš to neišėjo.

Kadangi Viešpats Jėzus ją ragino nedelsiant imtis šios užduoties, o nuodėmklausiai ir jos vyresnioji valdžia nenorėjo ja tikėti, sesuo Faustina atsidūrė labai keblioje padėtyje ir patyrė didžiulę asmeninę kančią. Būdama Plocke (ilgiau nei dvejus metus), o paskui Varšuvoje, sesuo Faustina nuolatos mąstė apie neįvykdomą Viešpaties Jėzaus reikalavimą, juolab kad Jis leido jai suvokti, kokia didi Dievo planuose yra ši, jai pavesta, užduotis.

„Staiga išvydau Viešpatį, kuris man pasakė: Žinok tai, jei apleisi šio paveikslo tapymą ir visą gailestingumo darbą, teismo dieną atsakysi už daugelį sielų“ (Dien., 154).

Sesuo Faustina po to, kai davė amžinuosius įžadus, buvo perkelta į vienuolyną Vilniuje (1933 m. gegužės 25 d.). Čia ji sutiko jau anksčiau jai žadėtą pagalbininką – nuodėmklausį ir dvasios tėvą kun. Mykolą Sopočką, kuris mėgino įgyvendinti Viešpaties Jėzaus reikalavimą.

Kun. Sopočkos „Prisiminimai“:

„Greičiau smalsumo vedamas, o ne tikėdamas tų regėjimų tikrumu, taip pat norėdamas pamatyti, koks tai bus kūrinys, paprašiau dailininko prof. Eugeniušo Kazimirovskio (Eugeniusz Kazimirowski) nutapyti tą paveikslą“.

Kunigas Sopočka iš dalies supažindino dailininką su sesers Faustinos misija ir įpareigojo laikyti ją paslaptyje. Šis žymus, vertinamas ir itin išsilavinęs profesionalus tapytojas, tapydamas Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, atsisakė savo paties meninės koncepcijos ir stengėsi drobėje sąžiningai perteikti sesers Faustinos nurodymus. Ji pusę metų bent kartą per savaitę ateidavo į dailininko dirbtuvę ir nurodydavo tam tikrus trūkumus, reikiamus pakeitimus. Sesuo Faustina stengėsi, kad Gailestingojo Jėzaus atvaizdas būtų tiksliai toks, kokį ji matė savo regėjimuose.
Tapant paveikslą aktyviai dalyvavo kunigas Sopočka – jis buvo kūrinio rėmėjas, taip pat, dailininko prašomas, pozavo jam apsivilkęs albą.



Tas prie drobės kartu praleistas laikas tapo gera proga įsigilinti į atvaizdo prasmę. Atsiradusius ginčytinus klausimus išspręsdavo pats Viešpats Jėzus (Dien. 299; 326; 327; 344). Labai iškalbingas buvo sesers Faustinos pokalbis su Viešpačiu Jėzumi tapomo paveikslo tema:

„... kai buvau pas tą dailininką, kuris tapo šį paveikslą, ir pamačiau, kad nėra toks gražus kaip Jėzus, labai dėl to nuliūdau, tačiau paslėpiau tai giliai širdyje. (..) vyresnioji liko mieste sutvarkyti įvairių reikalų, namo grįžau viena. Iškart nuėjau į koplyčią ir labai daug verkiau. Tariau Viešpačiui: Kas Tave nutapys tokį gražų, koks esi? – Tada išgirdau tokius žodžius: Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje“ (Dien., 313).

Šis pokalbis skleidžia antgamtine malone apdovanotos asmenybės nuoširdumą, asmenybės, kuri savo mistiniuose išgyvenimuose matė prisikėlusio Išganytojo grožį.
Viešpats Jėzus daugybę kartų pasirodė seseriai Faustinai tokiu pavidalu, koks buvo nutapytas paveiksle (Dien., 473; 500; 560; 613; 657; 1046), taip pat daugybę kartų reikalavo, kad paveikslas, kuriam šventumo suteikė gyvu savo apsireiškimu, būtų prieinamas viešam garbinimui.

Kun. Sopočkos dėka Gailestingojo Išganytojo atvaizdas buvo išstatytas Vilniaus Aušros Vartuose, Gailestingumo Motinos koplyčios lange ir per iškilmingas jubiliejinių 1900-ųjų Pasaulio Atpirkimo metinių pabaigtuves, 1935 m. balandžio 26−28 dienomis pirmą kartą buvo viešai garbinamas. Paskutinę iškilmių dieną, pirmąjį sekmadienį po Velykų, pamaldose dalyvavo ir sesuo Faustina. Pamokslą apie Dievo gailestingumą, taip kaip reikalavo Viešpats Jėzus, pasakė kun. Sopočka.

„Tris dienas šis paveikslas buvo viešai rodomas ir viešai garbinamas, nes buvo pakabintas viršutiniame Aušros Vartų lange, todėl iš tolo matomas. Tas tris dienas Aušros Vartuose buvo iškilmingai švenčiamos Pasaulio Atpirkimo jubiliejaus pabaigtuvės – 1900 metų nuo Išganytojo kančios. Dabar matau, kad atpirkimo darbas susijęs su gailestingumo darbu, kurio trokšta Viešpats“ (Dien., 89).



Jubiliejinės iškilmės Aušros Vartuose seseriai Faustinai buvo ženklas ir anksčiau žadėtų malonių išsipildymas – viešas Dievo gailestingumo galios apsireiškimas.


 

Gailestingumo Motinos Šventovė Vilniuje.
Dabartinis Aušros Vartų koplyčios ir galerijos vaizdas.
(pamatyti Dievo Gailestingumo Motinos paveikslas)


„Kai šis paveikslas buvo išstatytas, išvydau gyvą Jėzaus rankos judesį, kuris nubrėžė didžiulį kryžiaus ženklą. Tą pačią dieną vakare (…) išvydau, kaip šis paveikslas slinko virš miesto, o miestas buvo uždengtas tinklais. Kai Jėzus praėjo, perpjovė visus tinklus, o paskui nubrėžė didžiulį švento kryžiaus ženklą ir išnyko“ (Dien., 416).

„Kai buvau Aušros Vartuose per šias iškilmes, per kurias buvo iškabintas paveikslas, dalyvavau pamoksle, kurį sakė mano nuodėmklausys, šis pamokslas buvo apie Dievo gailestingumą, buvo pirmasis, ko taip seniai troško Viešpats Jėzus. Kai pradėjo kalbėti apie didžiulį Viešpaties gailestingumą, paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai, vieni gavo daugiau, kiti mažiau. Mano sielą užliejo didelis džiaugsmas, matant Dievo malonę“ (Dien., 417).

„Kai baigėsi pamaldos ir kunigas paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, kad palaimintų, tada išvydau Viešpatį Jėzų tokį, koks yra šiame paveiksle. Viešpats suteikė palaiminimą, ir šie spinduliai pasklido po visą pasaulį. Išvydau nepasiekiamą šviesą krištolo būsto pavidalu, nuausto iš jokiam kūriniui ar dvasiai nepasiekiamos šviesos bangų. Į šią šviesą vedė trejos durys – ir tą akimirką Jėzus įėjo į šią šviesybę toks, koks yra šiame paveiksle, – pro antrąsias duris, į vienybės vidų“ (Dien., 420).


1937 m. balandžio 4 d. Vilniaus metropolitui arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui leidus, Gailestingiausiojo Išganytojo Jėzaus atvaizdas buvo pašventintas ir pakabintas Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus. Čia (iki 1948 m.) gražiai, prabangiuose auksiniuose rėmuose išeksponuotas, garbinamas ir gausiai apdovanojamas, skleidė šventumą, o Dievo Gailestingumui skirtos pamaldos greitai išplito ir už Vilniaus ribų. Keisčiausiais būdais, nepaisant ribotų galimybių, pasiekė milijonus žmonių visame pasaulyje.

Vėliau laiške kun. Sopočkai sesuo Faustina rašo:

„Dievas leido man patirti, kad yra patenkintas tuo, kas jau padaryta. Pasinėrusi į maldą, patirdama Dievo artumą, pajutau gilią sielos ramybę dėl viso šio nuveikto darbo. (...) O dabar, kas dėl tų paveikslų [mažų kopijų] (...) Žmonės po truputį jas perka, ir jau ne viena siela patyrė iš jų plaukiančią Dievo malonę. Šitai, kaip ir visa kita, pamažu įsibėgės. Tie paveikslėliai ne tokie gražūs kaip tas didelis paveikslas. Juos perka tie, kuriuos traukia Dievo malonė...“ (Krokuva, 1938 m. vasario 21 d.)

Dėl karo veiksmų (1939−1945) ir Lietuvos inkorporavimo į TSRS kelias dešimtis metų Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo neprieinamas piligrimams. Nors daug kartų jam kilo pavojus (jis buvo slepiamas palėpėje, daugybę kartų susuktas į ritinį, laikytas netinkamomis sąlygomis, drėgnose ir šaltose patalpose, nemokšiškai restauruotas), bet, stebuklingai Apvaizdos globojamas, ištvėrė komunizmo laikus.



Savo piligriminės kelionės į Lietuvą metu 1993 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus šv. Dvasios bažnyčioje prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Kreipdamasis į tikinčiuosius šį paveikslą jis pavadino

„ŠVENTUOJU ATVAIZDU“.




Regėjimų istorijoje yra tik vienas atvejis, kai Viešpats Jėzus išreiškė prašymą nutapyti paveikslą su Jo atvaizdu. Pats nurodė ir patvirtino meninį jo vaizdą – daugybę kartų pasirodydamas seseriai Faustinai tokiu pavidalu, koks buvo atkurtas nutapytoje drobėje. Pažadėdamas ypatingų malonių būsimiems šio atvaizdo garbintojams, Jis suteikė paveikslui nepaprastą religinę vertę.



„Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių,
todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570).

„Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus.
Taip pat pažadu jau čia, Žemėje,
pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą“ (Dien., 47).

„Šie du spinduliai reiškia kraują ir vandenį – baltas spindulys reiškia vandenį, kuris išteisina sielas; raudonas spindulys reiškia kraują, kuris yra sielų gyvenimas… Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo vidaus tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus. Šie spinduliai uždengia sielas nuo mano Tėvo pykčio. Laimingas, kas gyvens jų pavėsyje, nes jo nepasieks teisinga Dievo ranka“ (Dien., 299).

Kai pradėjo kalbėti [kun. Sopočka] apie didžiulį Viešpaties gailestingumą, paveikslas tapo gyva figūra. Ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai…“ (Dien., 417).



Pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas nuo 2005 m. garbinamas Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje.




Amžinoji adoracija Dievo Gailestingumo šventovėje



Kun. Sopočkos žodžiai (išlikę magnetofono juostelėse) rodo, kad jis suteikė seseriai Faustinai visišką bendradarbiavimo su dailininku laisvę. Tuose įrašuose ir paliktuose užrašuose jis asmeniškai patvirtina, kad paveikslas buvo nutapytas tiksliai taip, kaip nurodė sesuo Faustina. Kad buvo ypač stengiamasi atkurti atmintyje išlikusį Šventąjį Išganytojo atvaizdą, liudija ir faktas, jog paveiksle pavaizduotasis idealiai savo dydžiu sutampa su Turino drobulėje esančiu atvaizdu.


Animacija


 

GAILESTINGOJO JĖZAUS PAVEIKSLAS
Krokuvos Lagevnikose (Lenkija)

1943 m. – praėjus dešimčiai metų nuo pirmojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymo Vilniuje ir penkeriems nuo sesers Faustinos mirties Krokuvoje – į Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregaciją Krokuvoje atvyko dailininkas Adolfas Hyla (Adolf Hyła). Jis norėjo nutapyti kokį nors paveikslą ir padovanoti jį vienuolyno koplyčiai kaip padėkos auką už jo šeimos išgelbėjimą karo metu.
Seserys pasiūlė jam nutapyti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą. Pateikė menininkui ir pavyzdį – pirmojo Eugeniušo Kazimirovskio su šv. sesers Faustinos pagalba nutapyto paveikslo reprodukciją. Dar pridėjo ir paveikslo aprašymą, esantį šv. sesers Faustinos „Dienoraštyje“. Tačiau dailininkas atliko jam pavestą darbą remdamasis tik savo asmeniniu sumanymu.
Padovanotas paveikslas netilpo seserų koplyčios altoriuje, todėl motina Irena Kšyžanovska (Irena Krzyżanowska) užsakė antrą paveikslą. 1944 m. tas paveikslas buvo tėvo J. Andrašo SJ pašventintas ir pakabintas vienuolyno koplyčioje Krokuvoje, kur garbinamas iki šių dienų.


Gailestingojo Jėzaus paveikslas Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregacijos koplyčioje Krokuvoje.
Sarkofagas su palaimintosios šventosios Faustinos Kovalskos palaikais.


Gailestingojo Jėzaus atvaizdą dailininkas nutapė pievos ir tolumoje matomų krūmų fone. Kunigo Sopočkos prašymu 1954 m. paveikslo fonas buvo uždažytas tamsia spalva, o po Viešpaties Jėzaus kojomis nutapytos grindys.
Paveikslas, kurį Adolfas Hyla padovanojo kaip padėkos apžadą, buvo atiduotas Vroclavo parapinei Dievo Širdies bažnyčiai. Ši bažnyčia susijusi su Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregacija (Iš šv. sesers Faustinos „Dienoraščio“ prierašų).



Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1939−1945 m.), pirmasis Eugeniušo Kazimirovskio su sesers Faustinos pagalba Vilniuje nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas atsidūrė TSRS teritorijoje, kur žiauriai persekiojami katalikai kelias dešimtis metų turėjo slėpti savo tikėjimą. Taip pat buvo slepiamas ir paveikslas ir nepaprasta jo atsiradimo istorija.

Galbūt tai, kad Lenkijoje išpopuliarėjo kitas paveikslas, Apvaizdos dėka padėjo nukreipti dėmesį nuo stebuklingojo „Šventojo Atvaizdo“ (kaip jį 1993 m. Vilniuje pavadino Jonas Paulius II), nes tada kitų, realių jo išsaugojimo galimybių nebuvo.

Be to, nemokšiškas konservavimas ir perdažymai ilgiems metams paslėpė meninę šio kūrinio vertę. Vieno iš konservatorių užteptas parafino sluoksnis, nors ir neblogai apsaugojo paveikslą nuo neigiamo drėgmės poveikio, laikui bėgant, pakeitė jo originalias spalvas.
2003 m. atliktus nuodugnų restauravimą ir pašalinus visus perdažymus, paveikslas atgavo aiškią savo paskirties išraišką. Tamsiame fone pasirodantis subtilus Gailestingojo Jėzaus pavidalas besimeldžiančiųjų dėmesį nukreipia į gailestingumo spindulių šviesą, išplaukiančią iš ant kryžiaus atvertos Širdies.


Seseriai Faustinai dalyvaujant nutapytas paveikslas
(Eugeniušas Kazimirovskis, Vilnius, 1934 m.)
Po sesers Faustinos mirties nutapytas paveikslas
(Adolfas Hyla, Krokuva, 1944 m.)

„Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo vidaus tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus“ (Dien., 299).

„Mačiau iš Ostijos išeinančius šiuos du spindulius, kokie yra šiame paveiksle, jie glaudžiai vienas su kitu susijungė, bet nesusimaišė...“ (Dien., 344).



„Yra viena kaina, už kurią perkamos sielos – tai yra kentėjimai, sujungti su mano kančia ant kryžiaus“ (Dien., 324).

„Mano žvilgsnis iš šio paveikslo yra toks kaip žvilgsnis nuo kryžiaus“ (Dien., 326).



Adolfo Hylos nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, be jokios abejonės, labai prisidėjo plėtojant Dievo Gailestingumo kultą. Tai liudija ir per jį gautos malonės. Tačiau jo populiarumas nė kiek nesumenkina pirmojo, Vilniuje nutapyto paveikslo vertės – juk jis buvo sukurtas tiksliai pagal Viešpaties Jėzaus nurodymus. Šis paveikslas galiausiai sulaukė jam deramos vietos pagrindiniame Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės altoriuje, kur viešai garbinamas vienuolių seserų ir gausių piligrimų maldomis.



„Šiandien išvydau Dievo garbę, kuri liejasi iš šio paveikslo. Daugybė sielų patiria malonių, nors garsiai apie jas nekalba. Nors įvairūs yra jo keliai, Dievui per jį teikiama garbė, o šėtono ir blogų žmonių pastangos dūžta ir virsta nieku. Nepaisant šėtono pykčio, Dievo gailestingumas triumfuos visame pasaulyje ir bus garbinamas visų sielų“ (Dien., 1789).

„Šiandien mačiau į žemę įsmeigtus du stulpus, labai didelius, vieną įsmeigiau aš, o antrą kitas žmogus, S. M. [Sopočka Mykolas] (…). Šie du stulpai buvo vienas šalia kito prie paveikslo, ir išvydau šį paveikslą, pakabintą ant šių dviejų stulpų, labai aukštai. Akimirksniu ant šių dviejų stulpų atsirado didžiulė šventovė, ir viduje, ir išorėje. Mačiau ranką, baigiančią šią šventovę, bet žmogaus nemačiau. Didžiulė daugybė žmonių buvo lauke ir šventovėje, o iš gailestingiausios Jėzaus Širdies išeinančios srovės liejosi ant visų“ (Dien., 1689).

 

 

TOLIAU >> Pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija

<< Turinis

Į viršų

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka