10
Titulinis puslapis

"Trokštu, kad tokia vienuolija būtų" (Dien. 437).

Atiduodu tavo globai du brangiausius savo širdies perlus,
o tai yra kunigų sielos ir vienuolių sielos,
už juos ypač melsiesi,
jūsų susinaikinimas bus jų stiprybė“ (Dien., 531).

 

GAILESTINGOJO JĖZAUS SESERŲ KONGREGACIJA
– Faustiniečių

Vilnius, 1935 m. birželio 29-oji
„Kai kalbėjausi su savo sielos vadovu apie įvairius dalykus, kurių Viešpats iš manęs norėjo, maniau, jog man atsakys, kad šių dalykų įvykdyti nepajėgsiu ir kad Viešpats Jėzus tokių varganų sielų, kokia aš esu, nenaudoja jokiems darbams, kuriuos nori atlikti. Tačiau išgirdau šiuos žodžius, kad kaip tik Dievas dažniausiai tokias sielas pasirenka įgyvendinti savo ketinimus. Vis dėlto šis kunigas yra vedamas Šventosios Dvasios, perprato mano sielos paslaptį ir slapčiausias paslaptis, kurios buvo tarp manęs ir Dievo, apie kurias jam dar niekada nekalbėjau, o nekalbėjau dėl to, kad pati jų gerai nesupratau ir Viešpats man aiškiai nenurodė, kad apie tai pasakyčiau. Ši paslaptis yra tokia, kad Dievas trokšta, jog būtų tokia vienuolija, kuri skelbtų Dievo gailestingumą pasauliui ir išprašytų jo pasauliui.
Kai šis kunigas manęs paklausė, ar neturėjau tokių įkvėpimų, atsakiau, kad aiškių nurodymų neturėjau, tačiau akimirksniu į mano sielą prasiskverbė kažkokia šviesa ir man atėjo suvokimas, kad Viešpats kalba per jį; veltui gyniausi, kad negavau aiškaus nurodymo, nes pokalbiui baigiantis išvydau tarpduryje Viešpatį Jėzų, tokį, koks nutapytas šiame paveiksle, ir Jis man pasakė: Trokštu, kad tokia vienuolija būtų.
(...) Kitą dieną per šv. Mišias išvydau neapsakomai gražų Jėzų. Pasakė man, kad trokšta, jog ši vienuolija būtų kuo greičiau įkurta – ir tu joje gyvensi kartu su savo bendražygėmis. Mano Dvasia bus jūsų gyvenimo regula. Jūsų gyvenimas turi lygiuotis į mane, nuo prakartėlės iki pat mirties ant kryžiaus. Įsigilink į mano paslaptis ir pažinsi mano gailestingumo kūriniams gelmes bei neišmatuojamą mano gerumą – ir leisi jį pažinti pasauliui. Per maldą būsi tarpininkė tarp dangaus ir Žemės.
Tada buvo laikas priimti šv. Komuniją, Jėzus išnyko, bet mačiau didžiulę šviesą. Tada išgirdau šiuos žodžius: Teikiame tau savo palaiminimą...“ (Dien., 436-439).



„... regėjau koplytėlę, o joje šešias seseris, priimančias šv. Komuniją, kurią teikė mūsų nuodėmklausys, vilkintis kamžą ir stulą. Toje koplyčioje nebuvo nei papuošimų, nei klauptų; po šv. Komunijos išvydau Viešpatį Jėzų tokį, koks yra tame paveiksle. Jėzus ėjo, ir sušukau: Kaip gali, Viešpatie, praeiti ir nieko man nesakyti? Aš viena be Tavęs nieko nepadarysiu, privalai likti su manimi ir laimink mane, ir tą vienuoliją, ir mano Tėvynę. Jėzus padarė kryžiaus ženklą ir tarė: Nieko nebijok, aš visada esu su tavimi“ (Dien., 613).



„O mano Jėzau, aš be galo džiaugiuosi tuo, kad užtikrinai mane, jog ši vienuolija bus. (...) ir matau, kokią didelę garbę ji teiks Dievui; bus šios svarbiausios Dievo savybės, tai yra Dievo gailestingumo, atspindys. Nepaliaujamai mels Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui, o bet koks gailestingumo darbas plauks iš Dievo meilės, kurios jos bus kupinos. Šią svarbią Dievo savybę jos stengsis įgyti ir ja gyventi, ir stengsis, kad kiti ją pažintų ir pasitikėtų Dievo gerumu“ (Dien., 664).

„Atiduodu tavo globai du brangiausius savo širdies perlus, o tai yra kunigų sielos ir vienuolių sielos, už juos ypač melsiesi, jūsų susinaikinimas bus jų stiprybė. Maldas, pasninkus, apsimarinimus, darbus ir visus kentėjimus jungsi su mano malda, pasninku, apsimarinimu, darbu, kančia, o tada tai turės galią mano Tėvo akivaizdoje. (...) įsigilink į mano neturto dvasią ir viską sutvarkyk taip, kad net didžiausi skurdžiai neturėtų tau ko pavydėti. Aš esu ne rūmuose ir nuostabiuose statiniuose, o tyroje ir nuolankioje širdyje“ (Dien., 531-532).

„Šiandien Viešpats leido man dvasioje pažinti Dievo Gailestingumo vienuolyną; mačiau jame didelę dvasią, bet viskas skurdu ir labai kuklu. Omano Jėzau, leidi man dvasiškai bendrauti su šiomis sieloms, o mano koja ten gali neįžengti, bet tebūnie palaimintas Tavo vardas ir tebūnie, kaip nusprendei“ (Dien., 892).



Per paskutiniąsias dvi savaites prieš sesers Faustinos mirtį kunigas Sopočka du kartus susitiko su ja Krokuvoje. Tų susitikimų metu jis išklausė paskutinius sesers nurodymus ir gavo iš jos testamentą, kurį įvykdė po jos mirties.

Iš kun. M. Sopočkos „Dienoraščio“:

„Šią savaitę ją aplankiau ir, tarp kitko, kalbėjomės apie vienuoliją, kurią ji norėjo įsteigti, bet dabar, suvokdama, kad miršta, suabejojo, ar tik visa tai nebuvo vien iliuzija, ir galbūt visi kiti dalykai, apie kuriuos man pasakojo, buvo tik iliuzija. Sesuo Faustina pažadėjo, kad melsdamasi pakalbės apie visa tai su Viešpačiu Jėzumi. Kitą dieną, kai aukojau už seserį Faustiną šv. Mišias, atėjo į galvą mintis, kad ji tik nurodė, bet pati negalėjo nutapyti paveikslo, taip ir dabar ji tik nupasakoja, kaip turėtų atrodyti nauja kongregacija, bet pati negali jos įsteigti. O kad vis ragina tai daryti, reiškia, kad kaip tik šiais ateinančiais baisiais laikais tokia nauja vienuolija yra būtina. Kai vėl ją aplankiau ligoninėje ir paklausiau, ar turėtų ką nors pasakyti šia tema, atsakė, kad jai jau nieko nereikia sakyti, nes jau Viešpats Jėzus per šv. Mišias man viską apreiškė.

Kai išvykdamas nuėjau su ja atsisveikinti, ji pasakė tris svarbius dalykus:
I. Privalau nuolatos skleisti Dievo gailestingumo kultą ir stengtis, kad pirmas sekmadienis po Velykų būtų paskelbtas Gailestingumo švente. Niekada negaliu pasakyti, kad pakankamai padariau. Kad ir kiek rūpesčių užgriūtų, kad ir atrodytų, jog ir pats Dievas to nenori, negalima pavargti. Nes Dievo gailestingumo slėpinys yra neišsemiamas, ir mums nepakaks gyvenimo tam, kad deramai jį šlovintume. Pasaulis jau ilgai neegzistuos ir Dievas prieš jo pabaigą nori suteikti žmonėms malonių, kad niekas per paskutinįjį teismą nesiteisintų, jog nežinojo apie Dievo gerumą ir negirdėjo apie Jo gailestingumą.
II. Verčiau būti abejingam kongregacijos reikalams, nes visa tai prasidės nuo mažų, nereikšmingų dalykų, ir iniciatyvą parodys kiti žmonės. (...) Dievas pats atves asmenį ir jis turės tam tikrų ženklų, iš kurių bus aišku, kad tai tas asmuo.
III. Šie reikalai ir ši veikla reikalauja grynojo pasiaukojimo. Ne savęs reikia ieškoti, o tik šlovinti Dievą ir siekti išganymo artimui savo. (...) Jeigu įsikurtų vienuolija, ne pačiam ja užsiimti, o leisti kitiems, būti pasirengusiam susidurti su didžiausiais sunkumais ir visiška vienatve, neviltimi, nedėkingumu ir persekiojimu. (...) Kai po akimirkos vėl sugrįžau į jos celę, norėdamas padovanoti kelis paveikslėlius, radau ją nušvitusią, paskendusią maldoje, tarsi ji būtų nežemiška būtybė. Širdį man suspaudė skausmas ir kartėlis, kad turiu atsisveikinti su šia nepaprasta asmenybe, kad dabar jaučiuosi toks labai visų apleistas. Bet suvokiau, kad kaip tik aš pats dabar privalau pasitikėti Dievo gailestingumu“.

Kunigas Mykolas Sopočka liko ištikimas mirties patale gulinčios sesers Faustinos jam pasakytiems žodžiams ir kantriai laukė Dievo valios ženklų.



1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tais žiauriais metais kunigas Sopočka darė viską, kas įmanoma, kad tik galėtų kuo daugiau kalbėti žmonėms apie Dievo gailestingumą. Jo namuose vykdavo Katalikiškos inteligentijos sąjungos ir Marijonų religinės seserijos susirinkimai. Šiose sueigose išsiskyrė Vilniaus Stepono Batoro universiteto klasikinės filologijos absolventė Jadvyga Osinska (Jadwiga Osińska). Vieną dieną ji prisipažino kunigui Sopočkai, kad žada pasišvęsti vien tik Dievo tarnystei, bet negali rasti sau tinkamos vienuolijos. Ji paprašė pagalbos ir maldų už ją, pridurdama, kad turi kelias, panašiai mąstančias drauges.
Kunigas Sopočka pasiūlė jai išvykti atostogų pas pasaulietes Angelų seseris Pričiūnuose, tam, kad geriau susipažintų su gyvenimo vienuolyne taisyklėmis. Sugrįžusi po jų Jadvyga Osinska pareiškė nutarusi „pasišvęsti tarnauti Gailestingiausiajam Išganytojui ir įsteigti naują kongregaciją ar kokią kitą bendruomenę, kurios tikslas būtų garbinti Dievą ir Jo nesibaigiantį gailestingumą“, ir kartu norinti duoti asmeninius įžadus. 1941 m. spalio 15 d. (praėjus trejiems metams po sesers Faustinos mirties) duodama įžadus ji, žavėdamasi seserimi Faustina ir jos atminimo vardan, pasirinko vienuoliškąjį Faustinos vardą – tapo pirmąja faustiniete.

1941 m. lapkritį iš kun. Sopočkos vadovaujamos grupės išsiskyrė dar viena kandidatė – Izabelė Naborovska (Izabela Naborowska) (ses. Benigna). Vėliau, 1942 m. sausio 26 d., prie jų prisijungė naujos narės: Liudmila Roško (Ludmiła Roszko), Zofija Komorovska (Zofia Komorowska), Adelė Alibekov (Adela Alibekow) ir Jadvyga Malkevičuvna (Jadwiga Malkiewiczówna). Taigi susikūrė „pirmasis šešetukas“. Kunigas Sopočka visoms joms suteikė vienuolių vardus. Parašė atitinkamas taisykles ir nurodė, kokie turėtų būti kiekvienos savaitės vidinio gyvenimo pokalbiai. Šešių besiformuojančios vienuolijos kandidačių ugdomieji susitikimai vyko kunigo Sopočkos bute. Gyvenimą bendruomenėje seserys planavo pradėti pasibaigus karui.

Karo okupacijos metais vokiečiai organizavo plačią, prieš dvasininkus nukeiptą akciją. 1942 m. kovo 3 d. jie suėmė dvasinės seminarijos profesorius, alumnus ir beveik visus Vilniuje dirbančius kunigus. Ir kunigo Sopočkos bute jie paspendė spąstus. Tačiau laiku perspėtas kunigas persirengęs paliko Vilnių ir sugebėjo pasitraukti į už 4 km nuo Vilniaus esantį seserų uršuliečių vienuolyną Juodšiliuose, kuriame, dirbdamas dailidės darbus, slapstėsi dvejus su puse metų. Su mieste likusiomis seserimis jis susirašinėjo laiškais, o kartais, viena iš jų, laikydamasi visų atsargumo priemonių, aplankydavo jį ir dažniausiai tai būdavo Faustina Osinska.

Seserys, nusprendusios savo gyvenimą pašvęsti tarnystei Dievui, kiekvienos savaitės nurodytą pokalbių dieną susitikinėdavo Vilniuje su kun. prelatu Žebrovskiu (Żebrowski), kuris, kun. Sopočkos prašymu, buvo tapęs jų dvasiniu globėju.
1942 m. balandžio 11-ąją, Gailestingumo šventės išvakarėse, pirmosios šešios kandidatės davė laikinuosius vienuolių įžadus ir, nors ir toliau pasiliko gyventi savo šeimose, jų gyvenimas ėmė tekėti vienuolijai būdingu ritmu. Kunigui Sopočkai tai buvo laukiamas Dievo apvaizdos ženklas.

Ištrauka iš kun. Sopočkos laiško, rašyto Juodšiliuose:

„Brangios seserys, linkiu Jums ypatingos Dievo gailestingumo malonės, apsireiškusios per Jūsų pašaukimus, nes Jūs esate Jėzaus Širdies išrinktosios, būsimojo vienuolyno kolonos, Dievo paslapčių patikėtinės, Jūs per pastaruosius penkerius metus buvote trokštamos ir išmelstos kiekvienos dienos šv. Mišiose“.



Kunigui Sopočkai grįžus į Vilnių (1944 m. rugpjūčio 19 d.) seserys manė, kad reikėtų atnaujinti įžadus. Taigi 1944 m. lapkričio 9 d. kunigas Sopočka su „pirmuoju šešetuku“ pradėjo rekolekcijas – jos buvo tiesioginis pasirengimas lapkričio 16 d. numatytai įžadų atnaujinimo ceremonijai.

Kunigas Sopočkos „Prisiminimai“:

„Po rekolekcijų, nurodytą dieną, tamsų rytmetį, nes dar galiojo policijos valanda, iš įvairių miesto pusių į priemiestį, į Užupyje esančią seserų karmeličių koplyčią, atvyksta šešios panelės ir, tvyrant katakombų aplinkai, išklausę šv. Mišių, penktą valandą duoda paprastus asmeninius įžadus ištikimai tarnauti Gailestingiausiajam Išganytojui ir Jo Gailestingajai Motinai. Žodžiais neįmanoma nusakyti tos džiaugsmingos Kristaus numylėtines apėmusios nuotaikos, kuri buvo jaučiama per kuklias, svetingų seserų karmeličių vienuolyno prieigose parengtas vaišes. Kokios jos buvo laimingos, nepaisant įvairiausių trūkumų, kokios turtingos, nepaisant visur tvyrančio skurdo, kokios drąsios ir pasitikėjimo kupinos, nepaisant kiekviename žingsnyje jų tykančių pavojų“


Šiame vienuolyne naujosios kongregacijos seserys davė pirmuosius vienuoliškus įžadus.
Vilnius, Karmelis, Paplaujos g. 29

1945 m., pasibaigus karui, kai Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, prasidėjo masiškas lenkų perkėlimas iš Vilniaus ir jo apylinkių į Lenkiją. Vilnių palikti buvo priverstas ir arkivyskupas Jalbžykovskis (Jałbrzykowski) su visa vyskupija ir dvasine seminarija. Į Lenkiją išvyko ir trys seserys, todėl 1945 m. lapkričio 16 d. savo įžadus atnaujino tik likusios seserys. Seserys svajojo apie gyvenimą vienuolyne, troško surasti kad ir labai kuklias patalpas, kuriose kartu galėtų šlovinti Gailestingąjį Dievą. Kadangi tuo metu Vilniuje tai nebuvo įmanoma, todėl ir likusios seserys nutarė taip pat išvykti į Lenkiją. 1946 m. rugpjūčio 24 d. jos paskutinį kartą aplankė kunigą Sopočką, prašydamos jo palaiminimo ir nuorodų naujam gyvenimui.

Sesers Benignos „Dienoraštis“:

„Mūsų transportas tylutėliai išvažiavo iš Vilniaus. Vienas mūsų gyvenimo skyrius baigtas, vykstame į naują gyvenimą tam, kad vykdytume valią To, kuris mus pasirinko...“.



Atvykusios į Lenkiją, 1946 m. lapkričio 16 d. šešios seserys susitiko Poznanėje, kad atnaujintų įžadus. Šv. Mišias aukojo jėzuitas tėvas Sivekas (Siwek). Tada seserys nusprendė, kaip jos tikrovėje įgyvendins Dievo gailestingumo idėją. Vienos nutarė suorganizuoti vienuolijos gyvenimą, kitos – įkurti pasaulietinį institutą, o dar kitos, atsakingos už savo šeimas, nusprendė, nors ir gyvendamos pasaulietinį gyvenimą, nenutraukti dvasinių saitų su likusiomis seserimis. Tokiu būdu prasidėjo trys pašaukimo būdai, apie kuriuos kalbėjo sesuo Faustina.

Seserys Faustina Osinska ir Benigna Naborovska, norėdamos pradėti gyvenimą vienuoliškoje bendrijoje, privalėjo kreiptis į kurį nors vyskupą su prašymu jo vyskupijoje įsteigti vienuolyną. Šį reikalą išspręsti joms padėjo jėzuitas tėvas Vladislavas Vantuchovskis (Władysław Wantuchowski), kuris, joms atvykus į Lenkiją, tapo jų dvasiniu tėvu. Jis kreipėsi į Gožuvo vyskupijos administratorių, prašydamas leisti seserims įsikurti šioje vyskupijoje ir priskirti joms tam tikras pareigas bažnyčioje. Administruojantis kunigas palankiai išsprendė šį prašymą ir, tarp kitko, pasiūlė joms Myslibužo parapiją.



Ištraukos iš sesers Faustinos Osinskos „Dienoraščio“, kuriuose aprašomas pirmasis seserų apsilankymas Myslibuže:

„Gražioje vietovėje įsikūręs Myslibužas. (...) kairėje pusėje tyvuliuoja didžiulis ežeras, kurio paviršius bundančio ryto rūkuose spindi tarsi metalinis. (...) Kiek buvo džiaugsmo, kai išvydome dar užrakintus mažos bažnytėlės vartus ir dviejų aukštų namą su veranda ir iškaba „Caritas“. Apsidairę suvokėme, kad tai išsvajotoji vieta vienuolynui, ir tyliai atsidusome pagalvoję, kaip būtų puiku, jeigu galėtumėme čia apsigyventi. (...) daug žalumos, darželių, tylus, ramus žemės kampelis su vienuolyno namais. Dėkojome Dievui, į šią tylą, į šią ramybę mus atvedusiam...“



Sesers Benignos „Dienoraštis“:

„1947 m. rugpjūčio 25 d. 8 val. ryto jau esame Myslibuže. Sesers Faustinos gimimo dieną Viešpats Jėzus išrinko mūsų bendruomenės susikūrimo diena. (…) Taigi jau esame Myslibuže mažame šv. Juozapo namelyje – mūsų vienuoliškojo gyvenimo lopšyje. Atvykome čia keistų atsitiktinumų vedamos, o iš tikrųjų – tokia buvo Aukščiausiojo valia sesers Faustinos dieną. Nesugebame išsakyti mūsų laimės, ir nors viskas čia dar tik laikinai įrengta, mūsų džiaugsmui nėra ribų. Kol kas įsikūrėme tik viršuje esančiuose dviejuose kambarėliuose, bet paskui persikėlėme į apačią, kad ten įsirengtume viską, kaip ir dera vienuolyne. (…) Čia, šiame mažame namelyje, gailestingas Karalius yra savo namuose. Čia viskas Jam skirta. Būk pašlovintas, Gailestingasis Jėzau“.


Seserys Faustina ir Benigna – pirmosios naujosios kongregacijos motinos


Po daugybės pastangų (tai buvo komunizmo laikai), 1947 m. rugpjūčio 25 d. seserys Faustina ir Benigna prie parapijinės Myslibužo bažnyčios, Gožuvo apaštališkojo vyskupijos administratoriaus kun. Edmundo Novickio (Edmund Nowicki) skirtose patalpose, pradėjo vienuoliškąjį gyvenimą. Apie tai jos pranešė kunigui Sopočkai, kuris, arkivyskupo Jalbžykovskio kvietimu, kartu su paskutiniu persikėlėlių iš Lietuvos transportu atvažiavo į Lenkiją ir apsistojo Balstogėje.

Balstogėje kunigas Sopočka dirbo ir atliko ganytojiškus patarnavimus iki gyvenimo pabaigos (apie 30 metų). Visą tą laiką jis palaikė ryšius su Myslibuže įsikūrusiomis seserimis – rūpinosi dvasiniu ir materialiu naujai įkurtos kongregacijos vystymusi.



Ištraukos iš kunigo Sopočkos 1947 m. lapkričio 12 d. laiško Myslibuže besikuriančiai seserų bendruomenei:

„Jėzau, pasitikiu Tavimi! Gerbiamos Ponios ir Maloningosios Seserys,
(...) Prieš trejus metus Vilniuje, seserų karmeličių koplyčioje, Jūs davėte įžadus, toje koplyčioje, kurią savo regėjimuose matė ir išsamiai aprašė šv. dvasios kupina šviesaus atminimo sesuo Faustina. Tie įžadai buvo duoti katakombų dvasioje; ėjote naktį tamsiomis gatvėmis, kiekviename žingsnyje jums grėsė pavojus būti sulaikytoms, netgi ir pamaldų metu tvyrojo nerimas, kad kas nors iš šalies nepamatytų, neišduotų, nepaskųstų.
(...) Norėčiau, kad kiekviena Jūsų taptų šventąja ne pagal vieną ir tą patį šabloną, bet kiekviena individualiai pagal savo įgimtus ir įgytus teigiamus sugebėjimus ir Dievo malones, kurių Gailestingiausiasis Išganytojas gausiai teikia kiekvienai pagal jos sielos poreikius. To meldžiu kiekvienų šv. Mišių metu kiekvienai, kurią pažįstu, ir toms, kurių galbūt dar nepažįstu, ir už visas kartu meldžiuosi, už Gailestingiausiojo Išganytojo numylėtines, Jo Gailestingumo slėpinio patikėtines ir Jo vynuogyno darbininkes.
(...) Jūs esate pirmieji didžiųjų rūmų pamatų akmenėliai, rūmų, kurie Dievo valia turi iškilti tam, kad patenkintų šių ir ateinančių dienų Bažnyčios poreikius. O pastato tvirtumas, kaip ir kiekvienose statybose, priklauso nuo jo pamatų kokybės, taigi nuo Jūsų dvasinio įdirbio ir susivienijimo su Gailestingiausiuoju Išganytoju, nuo Jūsų užsispyrimo ir pasiaukojimo, nuo Jūsų paprastumo ir išmintingumo, bet visų pirma nuo Jūsų pasitikėjimo Dievo Gailestingumu ir nuo Jūsų uolumo platinant šį kultą priklausys būsimosios Gailestingiausiojo Išganytojo tarnaičių bendruomenės augimas“.



Taip pat ir tėvas jėzuitas Juzefas Andrašas (Józef Andrasz) sesers Faustinos nuodėmklausys iš Krokuvos, keletą metų palaikė ryšius su naujuoju vienuolynu, negailėdamas patarimų ir jį dvasiškai palaikydamas.

Ištraukos iš tėvo Juzefo Andrašo SJ laiškų naujosios vienuoliškos bendruomenės Myslibuže seserims:

Krokuva, 1948 m. sausio 7 d. (atvirlaiškis)
„Žinau, kad Jus, Brangiosios Seserys – džiugina viskas, kas susiję su Dievo Gailestingumo pamaldų plėtojimu. Štai gražus iš Amerikos gautas pavyzdys. Juo jau apsidžiaugė Lagevnikų seserys, tegul juo taip pat pasidžiaugia ir mažesniosios Myslibužo seserys – ir už Tėvą, kuris joms siunčia širdingus linkėjimus 1948-iesiems ir + Kunigiškiems metams“, širdingai pasimeldžia.



Krokuva, 1948 m. spalio 8 d.
„… Žinau, kad Jus labai domina visa, kas susiję su Dievo gailestingumu ir Ta, kurią Jėzaus gerumas teikėsi pašaukti šiam darbui. Manau, kad ir kunigas Sopočka Jums nepagaili naujienų. Džiaugiasi Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijos vienuolių širdys, kai vienos iš seserų – „kandidatės“ beatifikacijai – veidas žvelgia nuo skrajutės, bet manau, kad ne mažiau Dievo Gailestingumo tarnaitės džiūgaus žinodamos, kad ta skrajutė – tai įrodymas, jog Bažnyčios vadovybė jau leidžia tikintiesiems melsti beatifikacijos Tai, kuri Jums yra kažkas daug daugiau negu kad viena iš daugelio Seserų – nes juk ji yra Jūsų steigėja ir tarsi dvasios motina.

Gera linkintis tėvas J. Andrašas SJ“.



Zakopanė, 1950 m. gruodžio 29 d.
„Brangi Sese Benigna, Neklysti rašydama, kad Jūsų reikalas yra man artimas ir brangus. Jo ištakas Gailestingasis Jėzus maža dalele ir man buvo patikėjęs – mano žodžiais Jis panorėjo perduoti daug šviesos Tai, kurią laikote savo dvasine Įkūrėja...

Gera linkintis tėvas J. Andrašas SJ“.



Seserų Bendruomenė, savo vienuoliškąją formaciją pradėjusi 1955 m. rugpjūčio 2 d., Dievo gailestingumo tarnaičių vardu, buvo patvirtinta pagal vyskupijos teisės aktus kaip Gailestingojo Atpirkėjo Jėzaus Kristaus seserų kongregacija. Anais laikais pirminis pavadinimas negalėjo būti suteiktas, nes tuo metu kaip tik vyko teologiniai, su Dievo gailestingumo kulto naujomis formomis susiję ginčai. (pamatyti Biografija kun. Sopočka)

1955 m. rugpjūčio 21 d. šios kongregacijos pirmosios seserys davė savo amžinuosius įžadus. Dalyvaujant kunigui Mykolui Sopočkai, juos priėmė kunigas prelatas Zygmuntas Šelionžekas (Zygmunt Szelążek). Šių iškilmių proga tėvas Juzefas Andrašas SJ atsiuntė seserims sveikinimus ir šv. sesers Faustinos dienoraščio tekstų fragmentus, susijusius su naująja vienuolija. Iki to laiko nė viena iš seserų nebuvo susipažinusios su šiuo tekstu, nes dienoraštis buvo seserų “Magdaliečių” saugomas Krokuvoje.




1955 m. rugpjūčio 6 d. seserys apsivilko baltus vienuoliškus abitus,
kurie vėliau kurijos sprendimu buvo pakeisti juodais.


Ištrauka iš tėvo Juzefo Andrašo SJ laiško: Rabka, 1955 m. rugpjūčio 8 d.

„Brangi Seserie Benigna, (…) Manau, kad mano laiškas dar suspės iki Ėmimo į dangų šventės, taigi šią dieną širdingai sveikinu abi seseris – Benigną ir Faustiną, – kad Gailestingasis Jėzus leido joms pirmosioms, davus amžinuosius įžadus, pasišvęsti visiškai tarnystei Jo Vienuolijoje, su didele meile pasiaukoti šios Vienuolijos dvasioje, Vienuolijos, kuri turi išmelsti kuo gausesnes Dievo gailestingumo apraiškas šiam blogam, apakusiam ir nelaimingam šių dienų pasauliui.
Brangios Seserys, labai stipriai prašysiu Jums Švenčiausiosios Motinos globos didžiojo Jos triumfo dieną, kad Ji, Sumanioji Mergelė, Išminties Sostas, daug, labai daug šviesos Jums atsiųstų, nes juk visų pirma Jūs, Brangios seserys, privalote formuoti šią vienuoliją. Jūs esate jos tradicijų pradininkės, Jūs formuojate vidinį uolumą ir išorinius užmojus. Tegul šią nepaprastai gražią dieną dangus praskaidrina Jūsų gyvenimą savo Jūsų širdis pralinksminančiomis šypsenomis ir suteikia stiprių malonių, privalančių statyti didelius rūmus.
Didžiai gerbiamam O. Vantuchovskiui, kurį Apvaizda taip maloningai susiejo su Gailestingumo darbais ir kuris taip noriai pasišvenčia Jūsų vienuolijai, siunčiu „plurimam salutem in SSCorde Jesu“. Gal tokia „sunkioji kavalerija“ kaip aš, kada nors išsiruoš į Ščecino ir Myslibužo pusę – nors Faustinos pranašystėse nieko tokio negaliu išskaityti – tada, žinoma, būtinai aplankysiu Gailestingumo namus ir jų gyventojas, kaip kad ir garbųjį kunigą kleboną, kuris mane Krokuvoje teikėsi maloniai aplankyti.
Daug turiu darbų, tarp jų yra ir tolimesnis mylimos Sesers Faustinos gyvenimo studijavimas. Siunčiu Jums abiem, Brangios seserys, labai širdingus linkėjimus, linkiu gausių Dievo malonių įžadų dieną ir siunčiu savo kunigiškąjį palaiminimą.

Gera linkintis tėvas J. Andrašas SJ.“




Viešpaties Jėzaus žodžiai, sesers Faustinos „Dienoraštyje“ apibūdinantys naujos vienuolijos tikslą ir dvasingumą:

„...išvydau neapsakomai gražų Jėzų. Pasakė man, kad trokšta, jog ši vienuolija būtų kuo greičiau įkurta – ir tu joje gyvensi kartu su savo bendražygėmis. Mano Dvasia bus jūsų gyvenimo regula. Jūsų gyvenimas turi lygiuotis į mane, nuo prakartėlės iki pat mirties ant kryžiaus. Įsigilink į mano paslaptis ir pažinsi mano gailestingumo kūriniams gelmes bei neišmatuojamą mano gerumą – ir leisi jį pažinti pasauliui. Per maldą būsi tarpininkė tarp dangaus ir Žemės“ (Dien., 438).

„Tavo ir tavo bendražygių tikslas yra kuo glaudžiau vienytis su manimi per meilę, vienysi Žemę ir dangų, švelninsi teisingą Dievo rūstybę ir melsi gailestingumo pasauliui. Atiduodu tavo globai du brangiausius savo širdies perlus, o tai yra kunigų sielos ir vienuolių sielos, už juos ypač melsiesi, jūsų susinaikinimas bus jų stiprybė“ (Dien., 531).



Vienuolyno „Dienoraštyje“ aprašytas pirmasis kunigo Mykolo Sopočkos apsilankymas pas seseris Myslibuže:

„Ėjo 1947 metai. Myslibužo geležinkelio stotyje sunkiai pūškuodamas sustojo traukinys. Išlipo keletas asmenų, tarp kurių galima buvo pastebėti šiek tiek sulinkusią 59-erių, išblukusia sutana vilkinčio kunigo figūrą. Pro akinius švietė jo įdėmios mėlynos akys. Giliu žvilgsniu jis nužvelgė jį pasitinkančias pažįstamas seseris. Iš karto po labai greitų ir saikingų pasisveikinimo gestų jis paklausė: „Ar šalia seserų vienuolyno yra maža bažnyčia?“ – „Taip, Tėve“, – atsakė jos nustebusios.
„O ar toje bažnyčioje yra vitražas?“ – „Taip, Tėve. O iš kur Tėvas žino?“
– „Prašau mane ten dabar nuvesti.“ Kunigas profesorius žingsniavo sparčiai, nekreipdamas dėmesio nei į praeivius, nei į gatves. Įžengęs pro vartus į sodą, nuėjo į bažnyčią ir ilgą laiką liko šventovės viduje vienas su užrašais sesers, kuri, jo giliu įsitikinimu, buvo šventa. Atsiklaupė ir, žvelgdamas į langą su truputėlį suskilusiu vitražu, apie kurį jam pasakojo sesuo Faustina, susijaudinęs meldėsi. Viskas sutapo – vitraže buvo pavaizduota nukryžiavimo scena, o po kryžiumi matėsi raudonų rožių krūmai“.


Myslibužo Šventojo Kryžiaus bažnyčios
– dabartinės Dievo Gailestingumo šventovės – vitražas.


iš kunigo Mykolo Sopočkos „Prisiminimų“, 1948 m.:

„Tiksliai išsipildė beveik viskas, ką sesuo Faustina išpranašavo apie šią vienuoliją. Kai 1944 m. lapkričio 16-osios naktį Vilniuje priiminėjau pirmųjų šešių kandidačių asmeninius įžadus arba kai praėjus trejiems metams atvykau į pirmuosius šios vienuolijos namus Myslibuže, buvau pritrenktas tų sutapimų, apie kuriuos man pasakojo šviesaus atminimo sesuo Faustina. (...) Navoje išvydau šiek tiek apgadintą Viešpaties Jėzaus mirtį ant kryžiaus vaizduojantį vitražą. Žiūrėjau į jį nustebęs ir su džiaugsmu, nes sesuo Faustina kaip tik man buvo pasakojusi apie tokią bažnytėlę ir vitražą joje“.



Myslibužo Šventojo Kryžiaus bažnyčia su vitražu pagrindiniame altoriuje, vienintelė katalikų bažnyčia Vokietijoje, lenkų darbininkų pastatyta 1905 m. (sesers Faustinos gimimo metais).



1993 m. rugpjūčio 1 d. kun. arkivyskupas Marianas Pšykuckis (Marian Przykucki) į vienuolyną Myslibuže iškilmingai įnešė palaimintosios sesers Faustinos relikvijas. Tą dieną Jo dekretu bažnyčiai ir vienuolynui buvo suteiktas Dievo Gailestingumo Šventovės titulas.

Ištrauka iš arkivyskupo dekreto:

„Bažnyčia ir vienuolynas, paminėti pranašiškame palaimintosios sesers Faustinos regėjime ir aprašyti „Dienoraštyje“, atrodo, kad yra pačios Apvaizdos nurodyta ypatingam Dievo gailestingumo garbinimui ir Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai įsitvirtinti skirta vieta. (...) Tegul šioje vietoje per visus laikus bus garbinamas Dievo gailestingumas, tegul ši, sesers Faustinos išrinkta vieta, sulauks nuolatinio jos užtarimo ir paramos, tegul mūsų tikintieji čia sulaukia ypatingo gailestingumo, išmeldžia sėkmingą laikinumą ir amžinąjį gyvenimą“.

+ Marianas Pšykuckis, arkivyskupas, Ščecino ir Kamenio metropolitas



Dievo Gailestingumo Šventovė
– Rekolekcijų namai Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos gimtieji namai Myslibuže



Naujieji Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos
namai su Jėzaus Gailestingumo Karaliaus vardo koplyčia.
2003 m. visiškai įrengtus namus seserų vienuolijos formacijai padovanojo
Anna ir Romanas Kliuskos (Anna i Roman Kluska).


„Šiandien regėjau naujosios vienuolijos vienuolyną.
Erdvi ir didelė patalpa, apžiūrėjau visus daiktus iš eilės, mačiau,
kad Dievo Apvaizda parūpino tai, kas buvo reikalinga“ (Dien., 1154).


1973 m. vienuolija pasirinko naują sutrumpintą pavadinimą – Gailestingojo Jėzaus seserys. Dabar vienuolija įgyvendina savo, steigėjo joms perduotą, charizmą keliose dešimtyse vienuolynų Lenkijoje ir užsienyje. Pagrindinis šios vienuolijos dvasinis bruožas yra Dievo gailestingumo kontempliacija, beribis pasitikėjimas ir sekimas Jėzaus pavyzdžiu, atliekant gailestingus darbus, ypač skirtus tiems, kuriems labiausia reikia. Kartu su Dievo gailestingumą garbinančiais pasauliečiais seserys skelbia Gailestingojo Jėzaus kultą – maldomis ir pasiaukojančia tarnyste artimui savo nepaliaujamai prašo Dievo gailestingumo pasauliui, ypač gailestingumo malonės mirštantiesiems ir Dievo palaimos malonės kunigams bei vienuolėms ir vienuoliams.
Savo apaštališka veikla Gailestingojo Jėzaus seserys tenkina šių dienų Bažnyčios poreikius, be to, jos rūpinasi paliatyviosios slaugos ligoninėmis, užsimezgusios gyvybės išsaugojimo namais, rekolekcijomis, katechizacija.

Kiekvieną dieną savo malda „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ jos patiki Dievo gailestingumui apaštališkus darbus ir savo gyvenimą. Vienuolijos įžadai joms yra visiškas pasitikėjimas Dievu, kai pasitiki ne savo jėgomis, bet Visagalio Dievo gailestingumu.

Įžadų formuluotė:

„Maldauju, Gailestingasis Dieve, priimk šią mano besąlygišką širdies auką, kuria visiškai išsižadu savęs šventoje tarnystėje Tau ir Tavo meilėje“.


Baigiamoji padėkos malda amžinųjų Gailestingojo Jėzaus seserų įžadų iškilmėse
– Myslibužas, 2013 m. rugpjūčio 4 d.



„Jo [kunigo Sopočkos] mintis glaudžiai suvienyta su mano,
todėl būk rami dėl mano darbo, neleisiu jam suklysti,
o tu nieko nedaryk be jo leidimo“ (Dien., 1408).

2008 m. gegužės 13 d. Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, sukurta paklūstant Bažnyčiai ir jos evangelinei misijai, patvirtinta popiežiaus teisėmis veikiančiu vienuolių institutu. (pamatyti - kopia dekretu)

 

 

<< Turinis

 

Į viršų

 

 

© Autorinės teisės – Urszula Grzegorczyk
Konsultacija – Sesuo Maria Kalinowska, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija
© Vertimas iš lenkų kalbos – Birutė Jonuškaitė, Taisymas – Kazis Linka