Gailestingojo Jėzaus Seserų Kongregacija
– Faustiniečių

Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, kurią 1947 m. įkūrė kunigas Michałas Sopočko, sesers Faustynos Kowalskos nuodėmklausys ir dvasinis vadovas, susikūrė paklusnus Bažnyčiai ir jos evangelinei misijai. 2008 m. gegužės 13 d. jis patvirtintas kaip religinis institutas, turintis pontifiko teises.

Viešpaties Jėzaus žodžiai, sesers Faustinos „Dienoraštyje“ apibūdinantys naujos vienuolijos tikslą ir dvasingumą. 

„...išvydau neapsakomai gražų Jėzų. Pasakė man, kad trokšta, jog ši vienuolija būtų kuo greičiau įkurta – ir tu joje gyvensi kartu su savo bendražygėmis. Mano Dvasia bus jūsų gyvenimo regula. Jūsų gyvenimas turi lygiuotis į mane, nuo prakartėlės iki pat mirties ant kryžiaus. Įsigilink į mano paslaptis ir pažinsi mano gailestingumo kūriniams gelmes bei neišmatuojamą mano gerumą – ir leisi jį pažinti pasauliui. Per maldą būsi tarpininkė tarp dangaus ir Žemės“ (Dien., 438).

„Tavo ir tavo bendražygių tikslas yra kuo glaudžiau vienytis su manimi per meilę, vienysi Žemę ir dangų, švelninsi teisingą Dievo rūstybę ir melsi gailestingumo pasauliui. Atiduodu tavo globai du brangiausius savo širdies perlus, o tai yra kunigų sielos ir vienuolių sielos, už juos ypač melsiesi, jūsų susinaikinimas bus jų stiprybė“ (Dien., 531).

Vienuolyno „Dienoraštyje“ aprašytas pirmasis kunigo Mykolo Sopočkos apsilankymas pas seseris Myslibuže: 

„Ėjo 1947 metai. Myslibužo geležinkelio stotyje sunkiai pūškuodamas sustojo traukinys. Išlipo keletas asmenų, tarp kurių galima buvo pastebėti šiek tiek sulinkusią 59-erių, išblukusia sutana vilkinčio kunigo figūrą. Pro akinius švietė jo įdėmios mėlynos akys. Giliu žvilgsniu jis nužvelgė jį pasitinkančias pažįstamas seseris. Iš karto po labai greitų ir saikingų pasisveikinimo gestų jis paklausė: „Ar šalia seserų vienuolyno yra maža bažnyčia?“ – „Taip, Tėve“, – atsakė jos nustebusios. 

„O ar toje bažnyčioje yra vitražas?“ – „Taip, Tėve. O iš kur Tėvas žino?“ – „Prašau mane ten dabar nuvesti.“ Kunigas profesorius žingsniavo sparčiai, nekreipdamas dėmesio nei į praeivius, nei į gatves. Įžengęs pro vartus į sodą, nuėjo į bažnyčią ir ilgą laiką liko šventovės viduje vienas su užrašais sesers, kuri, jo giliu įsitikinimu, buvo šventa. Atsiklaupė ir, žvelgdamas į langą su truputėlį suskilusiu vitražu, apie kurį jam pasakojo sesuo Faustina, susijaudinęs meldėsi. Viskas sutapo – vitraže buvo pavaizduota nukryžiavimo scena, o po kryžiumi matėsi raudonų rožių krūmai“.


Myslibužo Šventojo Kryžiaus bažnyčios – dabartinės Dievo Gailestingumo šventovės – vitražas.


Iš kunigo Mykolo Sopočkos „Prisiminimų“, 1948 m.: 

„Tiksliai išsipildė beveik viskas, ką sesuo Faustina išpranašavo apie šią vienuoliją. Kai 1944 m. lapkričio 16-osios naktį Vilniuje priiminėjau pirmųjų šešių kandidačių asmeninius įžadus arba kai praėjus trejiems metams atvykau į pirmuosius šios vienuolijos namus Myslibuže, buvau pritrenktas tų sutapimų, apie kuriuos man pasakojo šviesaus atminimo sesuo Faustina. (...) Navoje išvydau šiek tiek apgadintą Viešpaties Jėzaus mirtį ant kryžiaus vaizduojantį vitražą. Žiūrėjau į jį nustebęs ir su džiaugsmu, nes sesuo Faustina kaip tik man buvo pasakojusi apie tokią bažnytėlę ir vitražą joje“ .

1973 m. vienuolija pasirinko naują sutrumpintą pavadinimą – Gailestingojo Jėzaus seserys. Dabar vienuolija įgyvendina savo, steigėjo joms perduotą, charizmą keliose dešimtyse vienuolynų Lenkijoje ir užsienyje. Pagrindinis šios vienuolijos dvasinis bruožas yra Dievo gailestingumo kontempliacija, beribis pasitikėjimas ir sekimas Jėzaus pavyzdžiu, atliekant gailestingus darbus, ypač skirtus tiems, kuriems labiausia reikia. Kartu su Dievo gailestingumą garbinančiais pasauliečiais seserys skelbia Gailestingojo Jėzaus kultą – maldomis ir pasiaukojančia tarnyste artimui savo nepaliaujamai prašo Dievo gailestingumo pasauliui, ypač gailestingumo malonės mirštantiesiems ir Dievo palaimos malonės kunigams bei vienuolėms ir vienuoliams. 

Savo apaštališka veikla Gailestingojo Jėzaus seserys tenkina šių dienų Bažnyčios poreikius, be to, jos rūpinasi paliatyviosios slaugos ligoninėmis, užsimezgusios gyvybės išsaugojimo namais, rekolekcijomis, katechizacija.

Kiekvieną dieną savo malda Jėzau, pasitikiu Tavimi jos patiki Dievo gailestingumui apaštališkus darbus ir savo gyvenimą. Vienuolijos įžadai joms yra visiškas pasitikėjimas Dievu, kai pasitiki ne savo jėgomis, bet Visagalio Dievo gailestingumu. 


Koplyčia naujajame Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyne Myślibórz


„O mano Jėzau, aš be galo džiaugiuosi tuo, kad užtikrinai mane, jog ši vienuolija bus. (...) ir matau, kokią didelę garbę ji teiks Dievui; bus šios svarbiausios Dievo savybės, tai yra Dievo gailestingumo, atspindys. Nepaliaujamai mels Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui, o bet koks gailestingumo darbas plauks iš Dievo meilės, kurios jos bus kupinos“  (Dien., 664).




Visas knygos "Jėzau, pasitikiu Tavimi. Meilė ir gailestingumas" (nemokama e. knyga)
www.faustyna.eu

RETURN