„Viešpatie, Tu užsikrovei sau kraupią naštą – visų laikų viso pasaulio nuodėmes. Šioje šiurpinančioje visų žmonių nuodėmių galybėje ir mano nesuskaičiuojamos nuodėmės sunki našta prislėgė Tave ir pargriovė ant žemės. Todėl senka Tavo jėgos. Toliau nepajėgi nešti šios sunkenybės ir klumpi po ja ant žemės. Dievo Avinėli, kuris iš savo gailestingumo, per savo Kryžiaus naštą naikini pasaulio nuodėmes, nuimk nuo manęs sunkią mano nuodėmių naštą ir uždek Tavo meilės ugnį, kad jos liepsna niekados neužgestų“.

„Švenčiausioji Motina, Mergele Marija, pasidalink savo sielos gailesčiu su manimi!  
Myliu Tave, Skausmingoji Motina, einanti tuo keliu, kuriuo keliavo mylimiausias Tavo Sūnus – gėdos, pažeminimų keliu, paniekos ir prakeiksmų keliu. Įrašyk mane savo Skaisčiausiojoje širdyje ir kaip Gailestingumo Motina išprašyk man malonę, kad eidamas paskui Jėzų ir Tave nepalūžčiau tame dygliuotame kalvarijų kelyje, kurį ir man Dievo gailestingumas yra paskyręs“. 

„Man, kaip ir Simonui, kryžius yra nemalonus dalykas. Iš prigimties jis baugina mane, bet aplinkybės verčia mane prie jo pratintis.  Nuo šiol stengsiuosi nešti savo kryžių nusiteikęs kaip Kristus. Sekdamas gailestingiausiojo Išganytojo pavyzdžiu, nešiu jį už savo nuodėmes, už kitų žmonių nuodėmes, už skaistykloje kenčiančias sielas. Taip keliausiu karališkuoju Kristaus keliu, netgi ir tuomet, kai mane apsups priešiškai nusiteikusių, besišaipančių žmonių minia“. 

„Viešpats Jėzus dabar jau nepatiria kančių, todėl negaliu jam paduoti drobulės, kad nusišluostytų prakaitą ir kraują. Bet kenčiantis Išganytojas nuolatos gyvena savo mistiškame kūne, savo kryžiaus prislėgtuose broliuose, tai yra sergančiuose, mirštančiuose, vargšuose ir tuose, kuriems labai reikia drobulės prakaitui nusišluostyti. Juk Jis yra pasakęs: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40). Taigi budėsiu prie sergančiojo ir mirštančiojo su tikra meile ir kantrybe tam, kad nušluostyčiau jam prakaitą, kad jį sustiprinčiau ir paguosčiau“. 

„Viešpatie, (...) kaip gali vis dar pakęsti mane nusidėjėlį, įžeidinėjantį Tave begalę kartų kasdienėmis nuodėmėmis? Tai galiu paaiškinti tik tikėdamas Tavo neišsenkančiu gailestingumu, tuo, kad vis dar lauki, kad pasikeisiu. 
Apšviesk mane, Viešpatie, savo malonės šviesa, kad galėčiau pažinti visus savo klystkelius ir blogus polinkius, privertusius Tave suklupti po kryžiumi antrą kartą, ir padėk man nuo šiol sistemingai jų vengti. Be Tavo malonės nesugebėsiu jų atsikratyti. Todėl prašau ir tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės tai padaryti“.

„Už mane Jėzus kenčia ir už mane parpuola po kryžiumi! Kur aš šiandien būčiau be šių Išganytojo kančių? Tik Išganytojas išplėšia mus iš pragaro bedugnės.  
(...) Todėl už visa, ką šiandien turime ir kas esame antgamtine prasme, esame dėkingi vien Viešpaties Jėzaus kančiai. Net mūsų kryžiaus nešimas be malonės nieko nereiškia. Tik Išganytojo kančia mūsų apgailestavimą padaro vertingą, o atgailą veiksmingą. Tik Jo gailestingumas, apsireiškęs tris kartus parpuolus po kryžiumi, yra mano išganymo garantija“. 

„Mintyse sustokime ant Golgotos kalno prie Viešpaties Jėzaus kryžiaus ir apmąstykime šią kraupią sceną.  
Tarp dangaus ir žemės kybo Išganytojas, kybo už miesto, savo liaudies atstumtas, kybo kaip nusikaltėlis tarp kitų dviejų nusikaltėlių, – tai baisiai nykus, skausmingas visų apleisto žmogaus vaizdas. Bet iš tikrųjų Jis panašus į tautas užkariaujantį vadą – ne kalaviju, ne ginklu, bet kryžiumi – ne sunaikinti jas norėdamas, o išgelbėti. Nes juk kryžius nuo tada taps Dievo šlovės, teisingumo ir nesibaigiančio gailestingumo įrankiu“. 

„Gailestingiausiasis Išganytojau, kokia širdis sugebės atsispirti veržliai ir triuškinančiai įtaigai, su kuria kalbi mums per nesuskaičiuojamas mirusio, ant Tavo Skausmingosios Motinos kelių gulinčio, Tavo kūno žaizdas?  
(...) bet kokio Tavo veiksmo pakaktų permaldauti, kad nebūtų įvykdytas teisingumas ir bausmė už įžeidimus. Bet Tu pasirinkai šį Atpirkimo kelią tam, kad parodytum didelę mūsų sielos kainą ir savo beribį gailestingumą, kad net didžiausias nusidėjėlis su pasitikėjimu ir nuolankumu galėtų kreiptis į Tave ir gautų atleidimą taip, kaip jį gavo mirštantis piktadarys“. 

„Gailestingumo Motina, pasirinkai mane savo vaiku, kad tapčiau Jėzaus broliu, Jėzaus, kurį apraudi palaidojusi kape!  
(...) Nekreipk dėmesio į mano silpnumą, nepastovumą ir aplaidumą, dėl kurių visą laiką apgailestauju ir kurių nuolatos atsižadu. Bet prisimink Viešpaties Jėzaus valią, Jis mane atidavė Tavo globai. Todėl įvykdyk savo apaštališką misiją, nors esu jos nevertas, priderink Išganytojo malones mano silpnybėms ir būk visados man Gailestingumo Motina!“