Ištraukos iš kun. dr. Mykolo Sopočkos knygos
„DIEVO GAILESTINGUMAS JO DARBUOSE“
Kryžiaus kelio nuotraukos ant "Jasna Góra" ant kalvų Čenstakavoje (Lenkija)
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Man gėda, Viešpatie, stotis prieš Tavo šventąjį veidą, nes labai mažai esu į Tave panašus. Tu tiek dėl manęs iškentėjai plakamas, kad vien nuo tos kančios galėjai numirti, jeigu ne Dangiškojo Tėvo valia ir nuosprendis, jog turėsi mirti ant kryžiaus. Bet man net ir mažos namiškių padarytos nuoskaudos ir nemalonumai yra sunkiai pakeliami dalykai. Tu manęs gailėdamas tiek kraujo praliejai, o man kiekvienas pasiaukojimas ir pasišventimas savo artimui atrodo sunkus. Kai Tave plakė, Tu su nenusakomu kantrumu, tylėdamas iškentei visus kirčius, o aš dejuoju ir skundžiuosi vos tik man tenka iškentėti dėl Tavęs kokį nors negalavimą arba artimojo man skirtą panieką“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Su gilia užuojauta eisiu paskui Jėzų! Kantriai iškęsiu šiandien patirtą nemalonumą, nes jis tik menkniekis norint pagerbti Jo kelią į Golgotą. Juk už mane Jis eina mirti! Už mano nuodėmes kenčia! Argi galiu būti tam abejingas? Tu, Viešpatie, nereikalauji, kad kartu su Tavimi neščiau Tavo sunkų kryžių, tik nori, kad kasdien kantriai neščiau savo mažus kryželius. Bet aš lig šiol to nedariau. Man gėda, aš gailiuosi savo silpnadvasiškumo ir nedėkingumo. Apsisprendžiu viską, ką iš savo gailestingumo man skirsi, su pasitikėjimu priimti ir su meile pakelti“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Viešpatie, Tu užsikrovei sau kraupią naštą – visų laikų viso pasaulio nuodėmes. Šioje šiurpinančioje visų žmonių nuodėmių galybėje ir mano nesuskaičiuojamos nuodėmės sunki našta prislėgė Tave ir pargriovė ant žemės. Todėl senka Tavo jėgos. Toliau nepajėgi nešti šios sunkenybės ir klumpi po ja ant žemės. Dievo Avinėli, kuris iš savo gailestingumo, per savo Kryžiaus naštą naikini pasaulio nuodėmes, nuimk nuo manęs sunkią mano nuodėmių naštą ir uždek Tavo meilės ugnį, kad jos liepsna niekados neužgestų“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Švenčiausioji Motina, Mergele Marija, pasidalink savo sielos gailesčiu su manimi!
Myliu Tave, Skausmingoji Motina, einanti tuo keliu, kuriuo keliavo mylimiausias Tavo Sūnus – gėdos, pažeminimų keliu, paniekos ir prakeiksmų keliu. Įrašyk mane savo Skaisčiausiojoje širdyje ir kaip Gailestingumo Motina išprašyk man malonę, kad eidamas paskui Jėzų ir Tave nepalūžčiau tame dygliuotame kalvarijų kelyje, kurį ir man Dievo gailestingumas yra paskyręs“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Man, kaip ir Simonui, kryžius yra nemalonus dalykas. Iš prigimties jis baugina mane, bet aplinkybės verčia mane prie jo pratintis. Nuo šiol stengsiuosi nešti savo kryžių nusiteikęs kaip Kristus. Sekdamas gailestingiausiojo Išganytojo pavyzdžiu, nešiu jį už savo nuodėmes, už kitų žmonių nuodėmes, už skaistykloje kenčiančias sielas. Taip keliausiu karališkuoju Kristaus keliu, netgi ir tuomet, kai mane apsups priešiškai nusiteikusių, besišaipančių žmonių minia“.
GAILESTINGAS VIEŠPATIE,
PADĖK MAN SU PASITIKĖJIMU EITI PASKUI TAVE
Kurs už mus kaltus kentėjai, Jėzau Kristau, pasigailėk mūsų.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Viešpats Jėzus dabar jau nepatiria kančių, todėl negaliu jam paduoti drobulės, kad nusišluostytų prakaitą ir kraują. Bet kenčiantis Išganytojas nuolatos gyvena savo mistiškame kūne, savo kryžiaus prislėgtuose broliuose, tai yra sergančiuose, mirštančiuose, vargšuose ir tuose, kuriems labai reikia drobulės prakaitui nusišluostyti. Juk Jis yra pasakęs: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40). Taigi budėsiu prie sergančiojo ir mirštančiojo su tikra meile ir kantrybe tam, kad nušluostyčiau jam prakaitą, kad jį sustiprinčiau ir paguosčiau“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Viešpatie, (...) kaip gali vis dar pakęsti mane nusidėjėlį, įžeidinėjantį Tave begalę kartų kasdienėmis nuodėmėmis? Tai galiu paaiškinti tik tikėdamas Tavo neišsenkančiu gailestingumu, tuo, kad vis dar lauki, kad pasikeisiu.
Apšviesk mane, Viešpatie, savo malonės šviesa, kad galėčiau pažinti visus savo klystkelius ir blogus polinkius, privertusius Tave suklupti po kryžiumi antrą kartą, ir padėk man nuo šiol sistemingai jų vengti. Be Tavo malonės nesugebėsiu jų atsikratyti. Todėl prašau ir tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės tai padaryti“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Ir man yra skirtas Dievo gailestingumo laikas, bet jis ribotas. Tam laikui pasibaigus, ateis teisingumo diena, apie kurią Viešpats Jėzus rūsčiai kalba. (...) Mane slegia daug nusikaltimų, todėl vystu ir džiūstu baimės kupinas, bet seksiu Kristaus pėdomis, nuoširdžiai atgailausiu ir sąžiningai atliksiu man teisingai paskirtą bausmę. Šiai atgailai mane skatina Dievo galingumas ir pareiga Jam tarnauti. Šiai atgailai mane skatina neišsemiamas Jėzaus gailestingumas, Jėzaus, kuris šlovės karūną iškeitė į erškėčių vainiką ir išėjo manęs ieškoti, o suradęs – priglaudė prie savo Širdies“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Už mane Jėzus kenčia ir už mane parpuola po kryžiumi! Kur aš šiandien būčiau be šių Išganytojo kančių? Tik Išganytojas išplėšia mus iš pragaro bedugnės.
(...) Todėl už visa, ką šiandien turime ir kas esame antgamtine prasme, esame dėkingi vien Viešpaties Jėzaus kančiai. Net mūsų kryžiaus nešimas be malonės nieko nereiškia. Tik Išganytojo kančia mūsų apgailestavimą padaro vertingą, o atgailą veiksmingą. Tik Jo gailestingumas, apsireiškęs tris kartus parpuolus po kryžiumi, yra mano išganymo garantija“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Ši baisi paslaptis vyko Švenčiausiosios Motinos akivaizdoje, ji viską matė, girdėjo ir viską stebėjo. Galima įsivaizduoti, kokias vidines kančias ji išgyveno, matydama savo baisiai susigėdusį Sūnų, kruviną ir nuogą, ragaujantį kartų gėrimą, į kurį ir aš pyliau kartėlio, nusidėdamas besaikiu valgymu ir gėrimu.
Nuo šiol trokštu ir pasižadu, Dievo malonės padedamas, laikytis protingo susilaikymo šioje srityje, kad mano sielos nuogybė nežeistų nei Viešpaties Jėzaus, nei jo Nepalytėtosios Motinos akių“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Mintyse sustokime ant Golgotos kalno prie Viešpaties Jėzaus kryžiaus ir apmąstykime šią kraupią sceną.
Tarp dangaus ir žemės kybo Išganytojas, kybo už miesto, savo liaudies atstumtas, kybo kaip nusikaltėlis tarp kitų dviejų nusikaltėlių, – tai baisiai nykus, skausmingas visų apleisto žmogaus vaizdas. Bet iš tikrųjų Jis panašus į tautas užkariaujantį vadą – ne kalaviju, ne ginklu, bet kryžiumi – ne sunaikinti jas norėdamas, o išgelbėti. Nes juk kryžius nuo tada taps Dievo šlovės, teisingumo ir nesibaigiančio gailestingumo įrankiu“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Niekas kitas, tik Gailestingoji Motina buvo šalia per visą šį aukojimąsi tokių stebuklingų, deramų jausmų ir minčių kupina, lygiai taip pat kaip per pradėjimą ir gimimą Ji atstovavo visai žmonijai, karštai šlovindama ir mylėdama Dangiškąjį Viešpatį, taip pat šlovina savo Sūnaus mirusį, ant kryžiaus kybantį kūną, aprauda jį, bet nepamiršta ir savo globojamų vaikų. Jų atstovas yra Apaštalas Jonas ir ką tik atsivertęs mirštantis piktadarys, kuriam Ji išprašė Sūnaus užtarimo. Užtark ir mane, Gailestingoji Motina, prisimink ir mane, kai mirdamas atiduosiu Tėvui savo dvasią“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Gailestingiausiasis Išganytojau, kokia širdis sugebės atsispirti veržliai ir triuškinančiai įtaigai, su kuria kalbi mums per nesuskaičiuojamas mirusio, ant Tavo Skausmingosios Motinos kelių gulinčio, Tavo kūno žaizdas?
(...) bet kokio Tavo veiksmo pakaktų permaldauti, kad nebūtų įvykdytas teisingumas ir bausmė už įžeidimus. Bet Tu pasirinkai šį Atpirkimo kelią tam, kad parodytum didelę mūsų sielos kainą ir savo beribį gailestingumą, kad net didžiausias nusidėjėlis su pasitikėjimu ir nuolankumu galėtų kreiptis į Tave ir gautų atleidimą taip, kaip jį gavo mirštantis piktadarys“.
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
„Gailestingumo Motina, pasirinkai mane savo vaiku, kad tapčiau Jėzaus broliu, Jėzaus, kurį apraudi palaidojusi kape!
(...) Nekreipk dėmesio į mano silpnumą, nepastovumą ir aplaidumą, dėl kurių visą laiką apgailestauju ir kurių nuolatos atsižadu. Bet prisimink Viešpaties Jėzaus valią, Jis mane atidavė Tavo globai. Todėl įvykdyk savo apaštališką misiją, nors esu jos nevertas, priderink Išganytojo malones mano silpnybėms ir būk visados man Gailestingumo Motina!“
„Viešpaties Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra pasaulio Išganytojo gyvenimo ir darbų karūna.
(...) Tai, ką Išganytojas pradėjo ant Taboro kalno, dabar tapo tikrove: savo kūnui suteikė švytintį grožį, jį visiškai sudvasino, padarė subtilų ir skaidrų, visiškai priklausomą nuo savo valios. (...) Ir mes ilgimės šlovingojo gyvenimo, kūno sudvasinimo, išorės formų sudvasinimo. Trokštame išgyventi Velykas, norime iškovoti sielai pergalę prieš mūsų kūno žemiškus geidulius ir pasiekti laimingą nemirtingumą.
(...) Ar prisikelsime iš numirusiųjų?
Kad labiau šia tiesa tikėtume, prisiminkime, kad tai yra mūsų tikėjimo dogma:
Bet pirmiausia jau šiame gyvenime privalome dvasiškai priskelti iš numirusiųjų.
(...) Yra dvasiškai mirusiųjų, juos galima pavadinti gyvais lavonais. Šv. Raštas apie juos sako: Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. (…) Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje (Ap 3, 1−2). Kiekvienas, kuris vien pasauliui gyvena, dirba, kuria ir ieško žemiškos šlovės, yra miręs. Tai žemiškojo gyvenimo tragedija, pasaulietinio gyvenimo, netikinčiųjų gyvenimo tragedija.
(...) Taip kaip iš tuščiavidurės gilės neišauga ąžuolas, taip iš tuščio, bevaisio, bedvasio gyvenimo neišaugs amžinasis gyvenimas. Todėl jau dabar žemėje privalau gyventi su mintim apie amžinybę, taigi – antgamtinį gyvenimą. Taigi privalau pagal tikėjimo tiesas mąstyti, norėti, kentėti, kovoti, džiaugtis ir mylėti.
(...) ...jūs liudysite (J 15, 27).
Šie apaštalams pasakyti žodžiai yra ir man skirti. Privalau liudyti Kristų savo gyvenimu ir kasdieniu elgesiu, tai turi būti dorybės ir šventumo liudijimas, žodžių ir darbų liudijimas, galbūt kraujo ir kančios liudijimas ar bent jau gailestingumo artimo dvasiai ir kūnui liudijimas. Žinau, kad pats nesugebėsiu to padaryti.
Todėl Šventoji Dvasia, pagelbėk man!
Aš suvokiu, kad privalau liudyti, bet be Tavo įkvėpimo nesugebu. Sukurk manyje naują dvasią!
Rojaus šlovės šviesa nušviesk mano blykštantį veidą! Suteik man sparnus, kad pakilčiau į linksmybių viršūnę, kad savo valtį išplukdyčiau į giliuosius vandenis, kad nenuskęsčiau prie kranto!“
Šventoji Dvasia, suteik man tvirto pasitikėjimo malonę, atsižvelgdama į Viešpaties Jėzaus nuopelnus, ir baimės kupiną malonę, atsižvelgdama į mano silpnumą.
Kai skurdas pasibels į mano namus: Jėzau, Pasitikiu Tavimi.
Kai užklups liga arba bus man skirtas luošumas: Jėzau, Pasitikiu Tavimi.
Kai atstums pasaulis ir jo neapykanta nuolatos mane lydės: Jėzau, Pasitikiu Tavimi.
Kai juodas šmeižtas suteps mane ir pripildys kartėlio: Jėzau, Pasitikiu Tavimi.
Kai mane apleis bičiuliai ir skaudins žodžiais ir darbais: Jėzau, Pasitikiu Tavimi.
Meilės ir gailestingumo Dvasia, būk mano priebėga, saldi paguoda, palaiminga viltis, kad sunkiausiais savo gyvenimo atvejais niekada nepaliaučiau Tavimi pasitikėti!“